Mirties karalystė
Norvegų rašytojas J.Nesbo – vienas geriausių ir garsiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Jau parduota daugiau kaip 50 milijonų jo knygų egzempliorių, o milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų – „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos. Lietuviškai išleistos visos 12 Hario Hūlės serijos knygų, išverstas ir romanas „Makbetas“, įkvėptas garsiosios Williamo Shakespeare’o dramos. Visos jos buvo itin populiarios. Ne išimtis ir „Karalystė“, kuri liepą puikavosi perkamiausių grožinių knygų dešimtukuose.
„Karalystėje“ šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys. Broliai Rojus ir Karlas Opgardai visuomet buvo artimi. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose. Tačiau Karlui sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su savo žmona architekte Šenon Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams.
Rami Rojaus kasdienybė griūva. Negana to, šią ateities viziją temdo neišsiaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai buvo atsitiktinės? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?
Jei mėgstate akrobatinį skraidymą, amerikietiškus kalnelius ar pasivažinėjimą kalnų serpantinais be stabdžių, šis įtampos, greičio ir energijos kupinas romanas neturėtų nuvilti.
Skrodimų genijus
Dr. Richardo Shepherdo knygoje „Ne sava mirtimi“ (BALTO leidybos namai, vertė V.Daugėlienė) lavonų dar daugiau. Nenuostabu, nes šis britų profesorius, bitininkas, lakūnas, rašytojas joje aprašė savo gyvenimą, kurį skyrė daugeliui mūsų siaubą keliančiam, bet vis tiek intriguojančiam darbui – keistų ir baisių nusikaltimų aukų skrodimui.
„Man jau daugiau nei 60 metų. Esu teismo medicinos patogolas, atlikęs per 20 000 skrodimų. Šįsyk pirmą kartą per visą karjerą įtariau, kad man taip emociškai atsiliepia darbas su žmonių lavonais: apirusiais ir iškastais iš po žemių; suniokotais ligų, nusikaltimų, žudynių, sprogimų ir masinių katastrofų“, – pačioje knygos pradžioje intriguoja R.Shepherdas. Ar tai gali dominti, traukti, vilioti skaitytojus? Žinoma. Tai liudija ir faktas, kad šie memuarai bestseleriu tapo ne tik Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse, bet ir Lietuvoje – išsyk įsitvirtino internetinių knygynų perkamiausių negrožinių knygų dešimtukuose.
R.Shepherdas 1977 m. baigė Šv.Jurgio universitetinės ligoninės medicinos mokyklą ir įgijo gydytojo kvalifikaciją, po dešimtmečio – teismo medicinos magistro laipsnį. Baigęs pradėjo dirbti tuomet elitiniu laikytame Gajaus ligoninės teismo medicinos skyriuje. Jam teko dirbti ir su žudikų maniakų, ir su masinių katastrofų aukomis, teko susidurti tiek su „tobulomis“ žmogžudystėmis, tiek su šiurpiomis nelaimėmis. Vieši ir nevieši R.Shepherdo liudijimai padėjo pasodinti už grotų žudikus, išteisinti nekaltuosius, išspręsti painias bylas ir paneigti neginčijamus įrodymus. Vienas garsiausių Jungtinės Karalystės teismo medicinos patologų dalyvavo ir aiškinantis princesės Dianos mirties priežastis.
Nors mirties kvapo knygoje išties apstu, R.Shepherdui pavyko neužsisklęsti smulkmeniškuose skrodimų aprašymuose. Jie, tie aprašymai, sumaniai apipinti gyvenimo faktais, filosofiniais mirties apmąstymais, išskirtinės profesijos atstovo jausenomis, sugebėjimu laiku ir vietoje nukreipti žvilgsnį tiek į gyvenimo pabaigą, tiek į jo pradžią – vaikystę.
Teismo patologo profesija R.Shepherdą sudomino dar mokykloje, kai pavartė klasės draugo į pamokas atsineštą profesoriaus Keitho Simpsono parašytą „Teismo mediciną“.
