Neseniai uostamiesčio „Eglės“ leidykla išleido pusketvirto šimto puslapių knygą „Žmogus – beribis kaip pasaulis“. Autorė jai nepagailėjo savo santaupų.
Pirmąsias knygas ji padovanojo dviem sūnums ir dukrai, artimiausiems draugams.
Įvertino merginos gabumus
Pirmąjį sveikinimą J.Sabaliauskaitė-Savickienė bičiulei padeklamavo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Telšių rajone.
Aplinkiniai netruko įvertinti merginos gabumus, pradėjo kviesti ją vesti vestuves, jubiliejus, kitas šventes.
Jų scenarijus su eilėmis moteris vėliau sudėjo į knygą apie lietuvių vestuvių papročius.
Jau keturis dešimtmečius jos giminė kiekvienais metais organizuoja susitikimus, čia ir vėl prireikė eilių.
Dauguma linkėjimų, sveikinimų ir tostų po švenčių iškeliavo į šiukšlių dėžę.
„Prieš porą dešimtmečių pradėjau juos saugoti. Tuomet nemažai linkėjimų sukūriau Kristaus Karaliaus bažnyčios choristams. Esu šio bažnytinio choro seniūnė, tai tenka rūpintis ir šventėmis.
Knygoje linkėjimus suskirsčiau pagal metų laikus – neįvardijau, kam jie skirti.
O atskirame skyriuje sudėjau savo patiems artimiausiems žmonėms ir draugams rašytus sveikinimus su vardais. Ten pažymėjau, kada ir kokia proga jie deklamuoti.
Būtų malonu, jeigu kam nors mano eilės patiktų, ir priderinęs prie situacijos kažkas jas paskirtų kitam žmogui“, – sakė J.Sabaliauskaitė- Savickienė.
Į knygą iš viso sugulė apie tris su puse šimto sveikinimų.
Moters artimieji seniai žino, kad per savo šventę sulauks eiliuotų linkėjimų. Kai kuriems jie taip patiko, kad net gražiai išrašytą tekstą įsirėmino.
Jai pačiai eiliuoto sveikinimo dar niekas nesukūrė.
Nepažįstamiems nekuria
Telšių rajone, Vembutų kaime, gimusi J.Sabaliauskaitė-Savickienė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute įgijo biologės diplomą, keletą dešimtmečių mokytojavo uostamiesčio mokyklose, dėstė biologiją.
Tostų nepažįstamiems žmonėms klaipėdietė nėra rašiusi.
„Kad sukurtum ką nors jaudinančio, turi žmogų pažinti.
Tik tuomet gali taikliai jį apibūdinti, priminti iš jo gyvenimo kokią nors linksmą detalę, rasti tinkamą žodį.
Kai kuriems net ir geriems pažįstamiems nesu skyrusi linkėjimų: pabandžiau, eilės negulė, tai ir nesikankinau.
Kiekvienu atveju susidėlioja skirtingas skaičius posmų: kuo artimesnis žmogus, tuo daugiau liejasi emocijų, tuo ilgesnis tekstas. Kai kuriems žmonėms parašiau per dešimt sveikinimų ar net daugiau.
Žmonės stebisi, kaip man pavyksta nesikartoti, tačiau artimam žmogui visada randu naujų žodžių ar spalvų“, – linksmai pasakojo pedagogė, daugiausia eilių skyrusi savo mamai, dukrai Violetai, sūnums Arūnui ir Sauliui.
Skyrė savo santaupas
Knyga „Žmogus – beribis kaip pasaulis“ išleista 300 egzempliorių tiražu.
„Kiti žmonės savo santaupas skiria butams ar mašinoms, o aš nusprendžiau išleisti savo linkėjimus.
Kai kurios draugės mano kadaise rašytus sveikinimus perskaito ir tuomet, kai užklumpa sunkus metas ar bėdos. Ir, sako, tai jas nuramina“, – savo kūrybos prasme džiaugiasi J.Sabaliauskaitė-Savickienė.
Sveikinimas pavasarį gimusiam bičiuliui
Gyvenimas juk panašus į dainą,
Kuri vis lydi skambančiu ritmu.
Mūs metai skuba, bėga, eina,
Su jais kartu skubi ir tu.
Pradžių pradžia pavasarį tau mena, -
Dar nėra žalumos, nėra žiedų.
Bet širdyje gimtadienis gyvena,
Nuo jo pavasariškai šilta ir šviesu.
Tegu gimtadienis atneš laukimą,
Kuris sušildys širdį ir jausmus.
Koks nuostabus žmogaus ėjimas,
Kai myli dainą ir aplink visus.˙˙
