Atsisveikinti su rašytoju galima Laidojimo paslaugų centre (prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Paco g. 4, Vilnius) 2-oje salėje trečiadienį (rugpjūčio 3 d.) nuo 16:30 iki 20:30 val. ir ketvirtadienį (rugpjūčio 4 d.) nuo 8:30 iki 11:45 val. Urna išnešama 12:00. Laidotuvės vyks Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Šv. Mišios – rugpjūčio 4 d. 10 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje (Maironio g. 10).
L.Jakimavičius mirė eidamas 63-iuosius pirmadienį. Jam buvo 62 metai. Pastaraisiais metais kūrėjas sunkiai sirgo.
Kuliuose, Plungės rajone gimęs rašytojas 1985 metais baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, 1991 metais – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988–1998 metais jis dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Po to L. Jakimavičius dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, dar vėliau – „Literatūros ir meno“ redakcijoje.
L. Jakimavičius yra parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos. Jo poezijos yra įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, rinktines, antologijas. Apie rašytoją 2007 metais Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą „Liudvikas“.
Šiių metų gegužės menesį už knygą „Paliktos paletės“ L.Jakimavičiui buvo skirti tradicinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laurai – Maironio premija. Šia proga rašytojas prieš kelis mėnesius davė interviu „Lietuvos ryto“ korespondentui Ramūnui Gerbutavičiui. Pateikiame šį paskutinįjį interviu, kuriame nemažai mirties motyvų.
* * *
Kūrėjas jaukinasi mirtį – ir gyvenime, ir kūryboje
„Nežinau, kiek reikia pelnyti apdovanojimų, kad žmogus imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekados nebus gana“, – ištarė 62 metų poetas Liudvikas Jakimavičius, šiais metais pelnęs Maironio premiją.
Dvi savaites trukusio festivalio „Poezijos pavasaris“ laurai ir Maironio premija L.Jakimavičiui skirti už eilėraščių rinkinį „Paliktos paletės“ (LRS leidykla).
Kaune vainikuotas keliolikos poezijos, esė, pjesių knygų autorius „Lietuvos ryto“ korespondentui papasakojo tiek apie kūrybą, tiek apie gyvenimą, kurį pastaruoju metu pakoregavo užklupusi liga.
– Mūsų gyvenime laimė ir nelaimė, džiaugsmas ir liūdesys labai dažnai vaikšto susikibę rankomis. Neseniai feisbuke guodėtės, kad atsidūrėte ligoninėje ir net buvote praradęs balsą. Kita vertus, „Poezijos pavasario“ laurai ir Maironio premija šiemet atiteko būtent jums. Kaip jūsų galvoje ir širdyje sugyvena šie du dalykai?
– Pasaulis pilnas radikalių ir švelnesnių prieštaravimų. Visiškai teisingai pasakėte. Tada, kai guodžiausi feisbuke balsą praradęs, dar nenutuokiau, kad labai greitai patirsiu ir šį tą panašaus į klinikinę mirtį. Tada net nesvajojau, kad nelyg iš dangaus man nukris ir „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainikas ir garsiausia Lietuvoje literatūrinė premija. Draminė situacija tiesiog ideali rimtai tragikomedijai kurti, – svarstytų koks nors teatro kritikas ar dramaturgas. Tačiau mano atveju taip nėra.
Tie du kraštutinumai, kuriuos galėtume suvesti į priešpriešą „mirtis–gyvenimas“, per pastaruosius keletą metų yra taip nusišlifavę ir prigludę vienas prie kito, kad net tarytum suaugę į vieną medžio kamieną. Prie visokių mirties triukų, iššaukiant baimes ir nuojautas, aš mėginau pratintis, ir kol kas visai neblogai man sekasi būti ramiam ir nepaklysti tarp dviejų pušų.
Aišku, protingo žmogaus siekiamybė yra tą mirtį prisijaukinti, kad ji nebūtų tragedija nei tau, nei aplinkiniams. Pranciškus iš Asyžiaus tą siekiamybę įgyvendino tobulai, išviliojęs mirtį į šviesą, prisijaukino ir švelniai vadino ją savo sese. Iki tokio švento nuskaidrėjimo žmogui eiti ir eiti. Ir kažin, ar įmanoma prieiti, nes kiekviename mūsų juk tūno ir gyvulys.
„Poezijos pavasario“ prizas – kitas kraštutinumas. Jei būčiau piemeniškų metų ir mentaliteto, gal imčiau šokinėti iš laimės, bet nebesu. Ir kai stebiu save, kas dėl to pasikeitė, matau, kad nežmoniškai padaugėjo rūpesčių. Iš visų kampų pasipylė telefono skambučiai – duok interviu, nusifotografuok, nusifilmuok, dalyvauk, paskaityk, atsakyk... O tos sveikatos ne per daugiausiai. Na, išsišiepęs kol kas tempiu tas roges, žiūrėsim, ar nepatrūksiu, ar nesibaigs kvapas.
– Koks jūsų santykis su „Poezijos pavasario“ festivaliu ir ar jis, tas santykis, kaip nors keitėsi bėgant metams? Kitaip tariant, nuo kada ir kaip aktyviai šiame festivalyje dalyvaujate?
– Mano požiūris į festivalį labai teigiamas. Jo reikalingumą patvirtino ir sustiprino pastarieji keleri karantino metai, kai renginys buvo apstumdytas ir patrauktas į viešojo gyvenimo paraštę. Bet dėl to nereikėtų per daug dūsauti, visai kultūrinei raiškai juk panašiai buvo nutikę.
Kai buvau jaunas maištininkas, festivalio adresu esu paleidęs ir kritinių pastabų, esą jis nepaslankus, stinga dinamikos, modernumo, plintantis ne į gylį, o į plotį. Ilgainiui mano požiūris keitėsi, ir šiandien visus tuos kritinius žodžius atsakingai atsiimu. Buvau labai neteisus. O šio festivalio gyvybės šaltinis veriasi visai ne modernumo ir tradicijos sandūros erdvėje, o betarpiškesniame bendravime su skaitytoju.
Kiti festivaliai nekeliauja per provinciją ir nesistengia artinti poezijos prie provincijos gyventojo. Beje, niekas juk nedraudžia rašyti projektus festivaliams ar atskiriems moderniosios, elitinės poezijos renginiams – avangardo raiškai ir sklaidai. Jei yra tokių minčių ir pakankamai autorių, pirmyn, o „Poezijos pavasaris“ yra savo vietoje ir į svetimas teritorijas nesikėsina.
Festivalyje dalyvauju nuo jaunumės. Važiuodavau ir tolimais maršrutais į užsienį su viena ar keliomis nakvynėmis. Pastaraisiais metais mano kelionių maršrutai trumpėjo. Pasivažinėju po Šiaurės Rytų Lietuvą, kur turiu savo sodybą ir pavasariais bei vasarą reziduoju. Ir man gana, ir manęs gana regiono poezijos mėgėjams.
– Festivaliai neapsieina be kuriozų, smagių ar liūdnų įvykių. Kokie jums labiausiai įsiminė?
– Tikrai. Yra ir linksmoji tų festivalių pusė. Poetai – kūrybinga ir driokstelėjusi publika. Iš jų visko gali tikėtis, o ir savaime kartais kas nors smagaus nutinka.
Jau ir šiais metais poetas Aivaras Veiknys savo feisbuko paskyroje aprašė linksmus lietuvių poetų nuotykius už Atlanto. Įsivaizduokit, Agnė Žagrakalytė kažkur Kalifornijoj buvo priversta miegoti su nepažįstama moterim vienoje lovoje. Ir ne iš meilės, o dėl to, kad rengėjai nesumojo, kad Lietuvos poetai ir poetės nemėgsta savo guoliu dalintis su nepažįstamais žmonėmis. Prakeikti individualistai, sakyčiau.
– Jei kalbame apie apdovanojimus, kuriais jūs nebuvote itin lepinamas, reiktų pasakyti, kad esate bene vienintelis lietuvių rašytojas, pelnęs Gaisrininkų premiją, skirtą už pjesę „Gaisrininkų legendos“. Koks apdovanojimas plačiąja prasme jums buvo ir yra svarbiausias?
– Nežinau, kiek reikia pelnyti apdovanojimų, kad žmogus imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekados nebus gana. Už „Paliktas paletes“ jau pelnau trečiąją literatūrinę premiją – Vlado Šlaito Ukmergėje, Dionizo Poškos Šilalėje ir Maironio Kaune. Provokuojate mane pašmaikštauti ir pasakyti, kad vis dėlto širdžiai mieliausia man buvo Gaisrininkų premija, nes tokia buvo skirta tik vieną kartą, ir ji pirmoji, nelyg pirmoji duktė eilėje visų kitų premijų ir apdovanojimų.
Niekados jų nesivaikiau ir nesidomėjau painiomis procedūromis, kaip ir už ką jos paskiriamos. Pats ne kartą esu siūlęs kandidatu Nobelio premijai nuo Lietuvos Rašytojų sąjungos Sigitą Gedą – buvo toks laikas, kai galėjo ją pelnytai gauti.
Nieko nepadarysi, lietuviai patys šiek tiek kalti, kad negali nesikivirčyti ir nesidalyti briedžio miške. Jie vis keletą metų iš eilės pasiūlydavo po kelis kandidatus nuo mūsų mažos Lietuvėlės, tad ir akademikų dėmesys Baltijos šalių literatūrai nusilpo, tad premijomis pamalonino mūsų kaimynes – Lenkiją ir Baltarusiją. Na, bet tikėkime, kad per dešimtmetį Lietuva užsiaugins naują literatūros nobelininką. Būtų didelis ir reikšmingas dalykas Lietuvai, kaip valstybei, tokį užsiauginusiai.
Nobelio premija tikrai verta dėmesio, ir dėl jos jaunimui verta paplušėti. Milijonas ir vardas išsprendžia visus tolesnio gyvenimo buities klausimus, daugiau nebelieka ko siekti, o tai jau negerai kvepia ištežimu ir tuščia puikybe. Tos visos premijos turi ir tamsiąją pusę, kad nominantą gali pražudyti kaip kūrėją, jei tasai nesuvokia išbandymo varinėmis triūbomis pavojų.
– Nesate itin produktyvus poetas. Knygoje „Paliktos paletės“, spėju, sudėti eilėraščiai, kuriuos rašėte nuo 2007 metų, kai pasirodė jūsų eilėraščių apysaka „Elio“. Šiaip ar taip, „Paliktose paletėse“ nemažai su mirtimi susijusių įvaizdžių, tokių kaip „šermenys“, „drobulė“, „kapai“, „Vėlinės“. Ar tai galėtų reikšti, kad pastaruoju metu jūsų gyvenimą ir kūrybą, kurie yra susisiekiantys indai, užvaldė pralaimėjimo, išėjimo nuojautos?
– Gerai pastebėjote, ir jūs ne pirmas. „Paliktose paletėse“ gana daug mirties. Gal tai net vyraujanti tema. Paaiškinsiu, kodėl. Didžioji knygelės eilėraščių dalis rašyta pandemijos ir karantino metu. Beje, ir pats tą „kovidą“ buvau pasigavęs, ir gana rimtai savaitę su juo galynėjausi. Visaip galėjo baigtis, žinant mano gretutinę sveikatą. Bet, kaip jau sakiau, tai ne pirmas mano pasikalbėjimas su mirtimi. Ji mane išmokė į ją pačią žiūrėti ramiai, ne kaip į siaubingą tragediją, o kaip į eilinį kasdienybės įvykį.
Taigi tas dialogas ir iki šios dienos vyksta. Pasąmonė diskusijų avanscenon išmetinėja kažkokius pabaigos, sustojusio laiko vaizdinius ir kolizijas, o aš stengiuosi visa tai prisijaukinti, džiaugdamasis kiekviena likusio gyvenimo akimirka. Ir tai nėra joks pralaimėjimas, nes kaip dainuoja Leonardas Cohenas „The death is not the end“ (liet. „mirtimi niekas nesibaigia“). Esu religingas žmogus, ir tai mane gelbsti.
– Jei man reiktų apibūdinti „Paliktų palečių“ esmę, pacituočiau kelias eilutes iš šios knygos: „Šypsos bedantė senatvė, apsikabinusi savo vaikystę“. Kas jums buvo svarbiausia rašant ir sudarant šią knygą?
– Knygelės nerašiau, kaip galima būtų įsivaizduoti rašytoją ir jo rašomą knygą. Na, pamėginkime šyptelėti iš tokio vaizdinio – sėdi prie rašomojo stalo susikrimtęs ir susimąstęs rašytojas ir nuo ryto iki išnaktų rašo knygą „Paliktos paletės“. Juokinga, ar ne? Tai ne apie mane, taip niekados nerašiau.
O į knygelę subyrėjo kažkokios probėgšmais brūkštelėtos pastabos ant ko pakliuvo – popieriaus skiautės, parduotuvės čekio ar kitur, kur ta mintis mane aplankė. Kažkiek su jomis teko padirbėti, kad nebadytų akių, bet svarbiausia mintis buvo nepradėti gražbyliauti, siekiant didesnio literatūrinio efekto, neaukoti minties dėl gražios formos. Ir svarbiausia atrodė išsaugoti švarą, kad net detalių niuansai imtų kažką sakyti kuo tuštesnėje erdvėje. Savotiškas minimalizmas, sakyčiau.
– Vienas smagiausių jūsų kūrybinio gyvenimo epizodų – „Šėpos“ teatras, su kuriuo bendradarbiavote ar ne dešimtmetį? Kaip atsimenate tuos laikus? Ar tuomet likdavo laiko poezijai? Ar satyrinių pjesių rašymas kaip nors paveikė jūsų poetinį mąstymą?
– „Šėpos“ teatras buvo bene intensyviausias mano kūrybos laikas gyvenime. Beje, ir smagiausias. Mūsų trupė kūrė jį gyvai ir spontaniškai, su užsidegimu. Mums pasisekė, kad teatras ir jo kūryba pateko į jam skirtą didelių politinių ir istorinių įvykių lauką. Teatras tapo tiesiog reiškiniu, to gyvo proceso dalimi, reiškinio, peržengiančio vien scenos rampos reikalavimus ir erdvę. Įvykiai gimdė teatrą, o teatras skatino įvykius.
Žymaus komunistų veikėjo Vladimiro Beriozovo prisiminimuose yra smagiai aprašyta, kaip partija sekė, kas vyksta „Šėpoje“, kaip CK posėdžiuose svarstė – uždaryti ar palikti. Tą spaudimą mes jautėme, buvau net kartą iškviestas į CK pasikalbėti ir pasiaiškinti. Pokalbis buvo gana švelnus, ir jie manęs neperkalbėjo „nuimti gazą“. Tie jų pasiūlymai jau buvo visiškai pasenę.
Poezija tuomet pasislinko į antrąjį planą, bet prisipažinsiu, man skambėjo ir pavojaus varpai, nuogąstavau, kad taip įsijautęs į žanrą, neprisiauginčiau prie veido vien humoristo ir komedianto kaukės. Tokie dalykai poetui pavojingi, nes mūsų skaitytojo ir stebėtojo suvokimas nėra taip išvystytas, kad skirtų, kas yra rimta, o kas juokai.
Tą pavojų labai gerai pajuto aktorius Rolandas Kazlas, pamatęs, kad darosi sunku vaidinti rimtus vaidmenis, nes publika į jį žiūri kaip į humoristą ir žvengia ten, kur turėtų verkti. Rolandas tuomet nutraukė sutartis su humoro laidomis ir atsisakė juokdario amplua. Juozas Erlickas taip ir liko vieno vaidmens – humoristo – rogėse. Poezijoje aš stengiuosi būti gana rimtas, nors vardan žinomumo ir populiarumo galėčiau pavaryti ir šaižiais groteskais. Bet kam man to reikia?
– Tiek jūsų eilėraščiuose, tiek biografijoje justi savotiškas laviravimas tarp liūdesio ir linksmumo, tarp rimtumo ir šmaikštumo, tarp išminties ir sąmojo. Vis dėlto įdomu, ką atsakytumėte, jei jūsų kas nors paklaustų: kaip jums, gyvenimo nuėjusiam daugiau nei pusę kelio, atrodo, ar jis, tas gyvenimas, – labiau linksmas ar liūdnas, labiau komiškas ar tragiškas?
– Atsakysiu vienu savo gyvenimo epizodu, kuris nutiko paauglystėje. Močiutės laidotuvės Marcinkonių kaime. Antrą dieną nuobodūs kaimo giedotojų giedojimai prie mirusiosios, paguldytos ant baltai aptiesto stalo. Mes, septyni anūkėliai išsliūkinom laukan ir nuslinkom į daržinę. O ten – parengtas karstas. Dangtis atremtas į sieną. Kažkuris pasiūlė „pasimatuoti“, ir visi paeiliui gulėme į karstą, mėginome nutėkšti mirusiojo veido išraišką.
Buvo pasiutusiai juokinga ta „primierka“. Ir tada vyriausias pusbrolis ištarė: „Būtų linksma, jei nebūtų liūdna.“ Ši sentencija mane persekiojo visą gyvenimą. Aš joje beveik visas ir sutelpu. O tarp linksma ir liūdna – juk visa „palikta paletė“ emocinių spalvų ir atspalvių. Talpu. Gal todėl labiausiai ir mėgstu tragikomedijos žanrą ir groteską. Man nepatinka, kas plakatiškai plokščia, nesvarbu, vien liūdna ar vien linksma. Kiekvienoje giliai išgyventoje akimirkoje yra ir to, ir kito, ir negalėčiau pasakyti, ko daugiau.
