Savo rekomendacijomis pasidalijo LNOBT choro artistė, ekskursijų po Vilniaus miestą gidė, taip pat ir edukacinius užsiėmimus teatre vedanti Inga Bagaliūnienė, Komunikacijos ir viešųjų ryšių projektų koordinatorius, įvaizdžio konsultantas Arnoldas Remeika ir psichologijos studentė, LNOBT žiūrovų koordinatorė Aistė Budriūnaitė.
– Kaip apibūdintumėte savo santykį su literatūra ir skaitymu? Kokias knygas renkatės?
I.Bagaliūnienė: Kadangi esu gidė, santykis su moksline literatūra yra darbinis ir kasdienis, o štai grožinei literatūrai dažnai dėl darbų gausos pritrūksta laiko.
Vis dėlto labai mėgstu artimai su istorija susijusią grožinę literatūrą, ypač mėgaujuosi Kristinos Sabaliauskaitės kūryba.
Patinka ir užsienio autoriai, kurių kūriniuose susipina istorija ir fikcija. Nevengiu knygų, kuriose yra ir fantastikos elementų. Pavyzdžiui, labai mėgstu Glenno Cooperio kūrinius. Šis autorius rašo istorinius trilerius su fantastiniais motyvais.
Taip pat man patiko Dianos Gabaldon knygų serija „Svetimšalė“, kurią skaičiau originalo – anglų – kalba. Sužavėjo šios autorės istorijos išmanymas ir XVIII amžiaus aprašymas: Škotija, mūšiai su britais, škotų emigracija į JAV ir vaizdavimo realizmas, nors pats knygos motyvas ir pagrįstas fantastika – veikėjų perkėlimu iš XX amžiaus į XVIII amžių.
A.Remeika: Santykis glaudus nuo mokyklos, kur skaitydavau nieko neverčiamas, iki universiteto, kur bakalauro studijoms pasirinkau anglų kalbą ir literatūrą, o bakalauro darbą rašiau apie ironiją JAV rašytojo Johno Irvingo kūryboje.
Tiesa, per ketverius studijų metus knygų perskaityta tiek, kad po to porą metų labai nenoriai eidavau į knygyną, o Knygų mugėje iki šiol patiriu keistų emocijų – atrodo, kas gali perskaityti tiek knygų? Juk čia ir penkiolikos gyvenimų neužtektų!
Pastaruoju metu nemažai gilinuosi į psichologijos, sąmoningo gyvenimo temas. Mėgstu grįžti ir prie klasikos, ypač jeigu eidamas į teatrą blogai atsimenu kūrinio siužetą.
Paskutinį kartą taip jau kone išeidamas pro duris į premjerą perskaičiau Aleksandro Puškino apsakymą „Pikų dama“ (šokio spektaklį pagal šį apsakymą pernai statė choreografė Anželika Cholina).
Knygas, ypač mėgstamus istorinius romanus ir garsių žmonių biografijas, memuarus, skaitau pasidėjęs šalia išmanųjį telefoną – nuolat tenka tikrinti istorinius faktus, asmenybes. Paskutinė tokia knyga buvo rašytojo Umberto Eco romanas „Prahos kapinės“ – nepaleidau iš rankų telefono, kiekviename puslapyje buvo ką tikslintis. Jaučiuosi perskaitęs ne romaną, o Europos istorijos vadovėlį!
Popierinės knygos man vis dar nepamainomas malonumas, o elektroninių ar garsinių niekaip neprisijaukinu.
Nesu iš tų žmonių, kurie knygą nešiojasi su savimi ir kiekvieną laisvą minutę išnaudoja skaitymui. Man jam reikia nusiteikti, skirti laiko. Didelis atradimas yra laikinoji biblioteka „Vilnius skaito“ Lukiškių aikštėje, kur vasaros vakarais einu skaityti, stebėti miestą.
A.Budriūnaitė: Mano santykis su skaitymu gal dar kiek komplikuotas, nes kai kurių žanrų, pavyzdžiui, istorinių, karinių, biografinių, kūrinių neprisiverčiu skaityti, bet galbūt tam tiesiog dar reikia laiko ir brandos.
Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti santykį su poezija, o pastaraisiais metais daugiau simpatijų, nei anksčiau būčiau pagalvojusi, kelia filosofija.
Į skaitymą žiūriu kaip į būtinybę, tam tikrą investavimo būdą – į save, į savo žodyną, į pasaulėžiūrą.
Nors šiuo metu skaitymui laiko turiu nedaug, knygas vis dar perku ir, tikiuosi, bent dabar, vasarą, pavyks rasti laiko kelioms geroms „sutaupytoms“ knygoms perskaityti.
– Kas lemia pasirinkimą – autorius, aplinkos rekomendacijos, pamėgtas žanras ar kas nors kita?
I.Bagaliūnienė: Renkantis knygas daug lemia autorius. Pavyzdžiui, tikrai į savo norimų perskaityti knygų sąrašą įtraukčiau naujus jau minėtų K.Sabaliauskaitės, G.Cooperio romanus, dar neskaitytas Mika Waltari ar Alberto Angela knygas apie senovę.
Kai žinai autorių, jo rašymo stilių, tai turi daug įtakos ir knygų pasirinkimui.
Kitų žmonių rekomendacijomis ne visada galima pasikliauti, nes kas patiko vienam, nebūtinai tiks ir kitam. Mano draugę itin sužavėjo Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, o manęs taip ir neužkabino...
A.Remeika: Pats dirbu komunikacijos srityje ir puikiai žinau, kad patraukliai pristatyti ir parduoti galima net patį velnią. Todėl nuo viešų pagyrų ir besteselerių etikečių klijavimo atsiriboju ir dažnai įsiklausau į nuomones tų žmonių, kuriais pasitikiu.
Kelis tokius seku socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, kolegę komunikacijos ekspertę Dovilę Filmanavičiūtę. Bet vėlgi – mes visi skirtingi, ir pasitaiko, kad rekomenduota knyga tiesiog nekabina.
Turiu penkiolikos puslapių taisyklę – jeigu nekabina, dedu į šalį. Kartais dar grįžtu, kai praeina laiko. Kartais iškart nusprendžiu, kad nepatinka, ne mano.
Pavyzdžiui, taip niekada ir neprisijaukinau Harukio Murakamio (išskyrus jo fantastišką publicistikos knygą „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“).
Aišku, ir autoriaus vardas yra labai svarbu, ypač jeigu jau patikę ankstesni jo/-s kūriniai.
Štai naujausias mano meilės objektas yra Olga Tokarczuk, 2019 m. Nobelio literatūros premijos laureatė. Jau perskaičiau viską, ką tik yra išleidę Lietuvoje, ir noriu dar!
Tiesa, kartais užėjęs į knygyną pasiimu kelias nežinomų man autorių knygas ir tiesiog vartydamas bandau pajausti, noriu skaityti ar ne, gera knyga ar nelabai.
Patinka, kad dabar knygynuose galima atsisėdus ir knygas pavartyti, ir daug kur net kavos bevartant atsigerti.
A.Budriūnaitė: Dažniausiai pasirinkimą nulemia ankstesnės patirtys – tiek su panašia literatūra, tiek pažįstamų rekomendacijos. Pastaruoju metu pastebiu ir popkultūros įtaką – filmai ir serialai įkvepia pasirinkti vienus ar kitus kūrinius.
Štai už poeto Walto Whitmano kūrybą amžinai liksiu dėkinga serialui „Breaking Bad“. Šiuo metu renkuosi detektyvinius romanus ir poemų rinkinius. Taip pat stengiuosi plėsti ir anglų kalba parašytų knygų kolekciją – taip tikiuosi pasiimti iš kūrinio viską, ką į jį sudėjo autorius.
Kartais būna, kad knygyne akį tiesiog pagauna seniai matyta, bet taip ir neperskaityta knyga.
– Kokias tris knygas per šias vasaros atostogas rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam ir kodėl būtent jas?
I.Bagaliūnienė: Tikrai rekomenduočiau jau gana seniai skaitytą Michael'o Ondaatje romaną „Anglas ligonis“, kurį skaičiau lietuvių kalba. Šios knygos vertimas – puikus ir patikimas, o siužetas – įtraukiantis.
Pagal šį romaną režisierius Anthony Minghella pastatė legendinį to paties pavadinimo filmą, pelniusį ne vieną "Oskaro" apdovanojimą.
Iš negrožinės literatūros patarčiau perskaityti Catherine Merridale knygą „Raudonoji tvirtovė. Slaptoji Rusijos istorijos širdis“, kurioje nagrinėjamas ir aprašomas Maskvos Kremlius nuo XII amžiaus iki mūsų dienų. Ši knyga suteikia daug istorinių žinių ir leidžia pažinti žvėries prigimtį.
Perskaičiusi itin įsidėmėjau autorės mintį, kad Rusija tarsi pasmerkta tironijai, nes, cituojant vieną politologą, „per daug laisvės verčia daugybę rusų jaustis nepatogiai.“ Manau, kad dabar labai reikėtų panašios analizės ir apie drąsiai besiginančią Ukrainą, kad galėtume jos kultūrą ir istoriją suprasti iš vidaus.
Trečioji knyga, kurią galėčiau rekomenduoti, yra Romo Treinio romanas „Dziedas“, kuriame paliesta mažai kam žinoma Lietuvos škotų bendruomenės istorija. Šiame romane jaučiamas teminis panašumas su K.Sabaliauskaitės kūryba, bet stilius ir kalba originalūs. Įtraukiantis skaitinys!
A.Remeika: Be jokių abejonių, Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, nes joje gvildenamos tokios dabar aktualios, o ir man pačiam visada labai svarbūs karo, namų, tėvynės, tapatybės, žmogiškumo, gyvenimo ir mirties klausimai.
Viena geriausių mano kada nors perskaitytų autobiografijų. Jeigu reikėtų bėgti iš namų ir galėčiau pasiimti tik vieną knygą, imčiau šią.
Johno Williamso „Stouneris“, nes tai gryniausia išmintis apie gyvenimą, apie orumą, apie gebėjimą likti ištikimama pačiam sau, apie pasirinktą vienatvę. Citatų vertos mintys kiekviename puslapyje.
Tamsi, bet sykiu kupina kažkokios amžinos nepajudinamos ramybės ir išminties. Užverti paskutinį puslapį ir supranti – esi turtingesnis, nei buvai.
Dvasinės transformacijos mokytojo Eckharto Tolle vadovėlis „Šios akimirkos jėga“, nes šiame chaotiškame ir labai greitame pasaulyje būtina mokėti sustoti ir rasti prasmę bei nusiraminimą dabartyje, užuot klaidžiojus po praeitį ar nuolat gyvenant tik ateities planais, taip pat pasisemti jėgos savyje, o ne aplinkoje.
Šią knygą tik įpusėjau, bet jau klausiu savęs – kodėl jos neatradau anksčiau?! Patiks visiems, kurie domisi sąmoningo gyvenimo ir atidos (mindfulness) metodais.
A.Budriūnaitė: Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – tiek mokyklos laikų nostalgija, tiek puikus kūrinys žmonėms, turintiems vidinių dvejonių dėl gyvenime pasirinkto kelio ir kūrybinių svarstymų.
Taip pat H.Murakamio „Išgirsk vėjo dainą“ – knyga kaip vasaros popietė: lengva, įtraukianti, kelioninė, bet ne tokia, kurią po poros dienų pamirštum. Net jei kelionė trumpa, šiai knygai tikrai atsiras laiko.
Galiausiai Erico Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ – šis kūrinys būtinas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti savo bei kitų elgesį ir tikrąją jo reikšmę.
Man, kaip būsimai psichologei, ši knyga yra profesinis atradimas, o kitiems ji galbūt taps lengvesnio bendravimo su aplinkiniais vadovu.
