Tačiau ir kiti C.McCullough romanai yra pakankamai saviti, kad sudomintų skaitytojus ir patektų į perkamiausių knygų dešimtukus. Taip praėjusį mėnesį atsitiko C.McCullough romanui „Prisilietimas“ („Tyto alba“, vertė K.Miliūnienė), atsidūrusiam perkamiausių grožinių knygų dešimtukų viršūnėje.
Australijos dvelksmas
C.McCullough gimė 1937 m. birželio 1 d. Velingtone, Naujajame Pietų Velse. Šeima dažnai kraustėsi sekdama paskui tėvą, priverstą nuolat ieškoti darbo. Būsimos rašytojos vaikystė buvo sunki. Moteris viską ištvėrė ir įstojo į mediciną, bet galiausiai susidomėjo neuromokslais, kurie ją praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje atvedė į Yale’io universitetą.
Dirbdama mokslininke šiame universitete ji pradėjo rašyti. Tuo metu jos alga buvo mažesnė nei kolegų vyrų, tad norėdama prilygti jiems pajamomis atkaklioji australė nusprendė laisvalaikiu rašyti romanus. Ji padarė apklausą – paklausė Yale’io studentų, ko jie tikisi iš geros istorijos, ir atsižvelgdama į jų atsakymus parašė populiariuosius „Erškėčių paukščius“.
2003 m. išleista C.McCullough šeimos saga „Prisilietimas“ nukelia į atšiaurią, karštą ir rūsčią XIX amžiaus Australiją, kur vyrauja savi įstatymai, – vyrai bando laimę ieškodami aukso, o moterys paklūsta likimui. Tai aistringas, švelnus ir jaudinantis romanas apie Elizabetę Dramond – merginą iš niūraus Škotijos miestelio, kurią nori vesti tolimas giminaitis Aleksandras Kinrosas, tačiau šis noras skamba veikiau kaip įsakymas. Australijoje nėra padorios vedyboms tinkamos merginos, rašo Aleksandras laiške.
Kadangi iš visų seserų Elizabetės amžius tinkamiausias, ji ir iškeliauja į šalį, kurios nepažįsta, tekėti už vyro, kurio niekada nematė. Nepažindama krašto papročių, nenutuokdama, kas yra santuoka, ir nepažinodama savo vyro Elizabetė neria į naują gyvenimą. Apipilta turtais ir išmokslinta ji supranta, kad nuo šiol gyvens visai kitaip.
Fortepijono pakerėta
Tiesmukumas, nesubtilumas, netikslumas neretai kelia šypseną. Kas gimsta po fortepijonu? Aišku, kad pianistas. Lygiai taip pat po rašomuoju stalu gimsta rašytojas, ekskavatoriaus kauše – ekskavatorininkas, o prie kasos aparato – kasininkas.
Tik viena bėda: tokiais atvejais labai sunku įsivaizduoti sklandų gimdymo procesą.
Juolab kad Mūza Rubackytė savo autobiografinėje knygoje „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, vertė L.Perkauskytė), birželį karaliavusį perkamiausių negrožinių knygų dešimtukuose, to gimdymo proceso neaprašė – tiesiog užsiminė, kad motina dažnai lopšį statydavo po fortepijonu. Tad knygos autorė greičiau jau augo ar leido kūdikystę po fortepijonu, o ne po juo gimė.
Šiaip ar taip, prieš porą metų pirmąsyk prancūziškai pasirodžiusi, o dabar į lietuvių kalbą išversta autobiografija „Gimusi po fortepijonu“ – įdomi, gyva, įtraukianti knyga, kurioje atsiveria ne tik garsiosios pianistės asmeninis gyvenimas, bet ir laiko, kuriuo ji brendo ir tobulėjo, pulsas. Joje pianistė papasakojo apie savo vaikystę, gyvenimą su motina ir teta, dviem garsiomis mokytojomis, apie sudėtingus santykius su tėvu. Apie motinos ir tetos pastebėtą jos muzikinį talentą ir apie pirmąjį koncertą – vos septynerių Mūza koncertavo su orkestru Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
Paskui sekė išbandymų kupinas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, daugybė situacijų, kai susitikdavo sovietinis ir Vakarų pasauliai, būtinybė priimti ne vieną sprendimą Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę ir iššūkiai ją atgavus, gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.
M.Rubackytę asmeninio ir kūrybinio gyvenimo istorijas sudėti į knygą paskatino artimieji, ilgą laiką buvę vieninteliai jos užkulisinio, nematomo gyvenimo liudininkai. Viskas prasidėjo nuo interviu su vyru Alainu, kurie galiausiai virto knyga.
„Knygą matėme kaip šešių dalių simfoniją, kur pirmoje dalyje aiškiai atsispindi istoriniai Lietuvos įvykiai. Antroje dalyje pasakoju apie gyvenimą sovietmečiu, studijas Maskvoje. Toliau kalbu apie atvykimą į Vakarus, į Prancūziją. Kitos dvi dalys kaip ir simfonijoje – skerco, divertismentai. Tai anekdotai apie užkulisius, pasakojimai apie gražius susitikimus koncertiniame pasaulyje, neaplenkiant ir profesinių dramų bei nelaimių. Ir knygos pabaiga – tarsi epilogas, kur filosofiškai ir dvasingai kalbu apie meną, muziką“, – teigė M.Rubackytė.
