Lavropas rėkdamas bėga per Raudonąją aikštę.
– Dangus griūūūva!
–Ša! – ramina pieskopas. – Tai tik rusų pasaulis byra į gabalus.
Lavropui vis tiek neramu – šmirinėja po kremblių.
– Turim išsaugoti pūtino veidą. Tas aišku. O ką dar?
Pieskopas trauko pečiais.
– Gal ir kitas ano dalis reik išsaugot...
– Už sienos visi tik apie veidą kalba.
– A nebus peršalę? Visą amželį už sienos...
– Todėl mes ir plečiam vidų.
– Gerai, kad pasakei. Dabar žinosiu, dėl ko vis puolam.
– Man tai amerikonas pasakė, – prisipažįsta lavropas. – Tas viską žino! Andai net pranešė, kuomet karą pradėsim.
– Ot, klastūnas! – piktinasi pieskopas. – Būtume nežinoję, kada pradėt, – po šiai dienai gyventume be rūpesčių.
– Dabar didžiausias rūpestis – kaip pūtino veidą išsaugot, – verkšlena lavropas. – Po lova nepakiši. Ten pirmiausia ieškos.
Pieskopas nušluosto jam snarglį.
– Darysim kitaip...
Sėdėjau paramos koncerte... Užsimerkęs, užsikimšęs ausis. Esu tylus ramus žmogelis ir noriu, kad aplink mane visi tokie būtų.
Ūmai išgirdau šnypščiant:
– Tavaryššš... Ar jūs pasiryžęs atlikti didingą misiją – išsaugoti pūtino veidą?
– Pū pū... – vepėjau. – Pūpt...
Nesumečiau, ką daugiau atsakyt. O šnypšlius tęsė:
– Tikriausiai girdėjote, kad pats pūtinas nebegali išsaugoti veido? Užtat ir ieškom, kas galėtų...
– A kodiel aš?
– Bile kam tai nesiūlom.
Aišku, pasijutau pamalonintas. Bet abejonių liko.
– Esu lietuvis, lietuviakalbis ir net lituanistas. Trys viename! Tikrai nemanau, kad būtų gerai, jei būtent aš saugočiau tokį daiktą.
Jis ramino:
– Jūs niekuom nepasižymintis. Niekam neįdomus. Pas tokį tikrai niekas neieškos pūtino veido.
– Nežinočiau net kur aną laikyti, – kračiaus atsakomybės. – Ledo bokšte? Ar druskos ežere? O gal po žemėm? Bet neturiu nei žemės, nei traktoriaus.
– Prisiklausėt durnų kalbų... – jis praskleidė „Maximos“ maišelį, ištraukė menką ryšelį. – Pūtino veidą tiesiog užsimausit ant savojo ir nešiosit kaip kojinę.
– Taigi visi matys!..
– O kas patikės?
– O dėl ko jį reikia išsaugot?
– Prancūzas taip sugalvojo. Žmonijai pagąsdint. Kai teisingi ateities žmonės vėl ims klaidingai elgtis, veidą pripūsim...
– Ir?.. – pritūpiau.
– Vietoj mėnulio pilnaties patekės mėlynas pūtino snukis!
Nukrėtė šiurpas. Nebegalėjau atsisakyt...
Pas daktarus
– Šalta... – skundžiuos. – Kodėl klimatui šylant pas mus vis žvarbiau?
Gamtos daktaras Saulemonas matuoja beržui sulospūdį.
– Klimatas šildomas tik ašigaliuose norint, kad ištirpę ledynai užlietų sausumą, nes dabartiniam vandens plote plastikas ir kitos atliekos jau nebetelpa. Dar svarbiau: kai visur bus vanduo, įsivyraus taika.
– Tai vandens planetoj žmonės bus geresni?
– Taip. Žmonės pavirs šiukšlėm ir šimtą metų plūduriuos vandens paviršiuj.
– Ar jie turės sąmonę?
– Aišku, turės. Gudresni galės net vystytis.
– Į plastikinius maišelius?
– Gabiausi – net į butelius.
– O toliau?
– Išsivystysim į plastikinius vandens gyvius.
– Aš būsiu plekšnė ir gulėsiu ant dugno.
– Aš – jūrų žvaigždė. Televizijų tai nebebus...
– O kas apie moteris girdėt? – smalsauju.
– Piktesnės pavirs austrėm. Užsivers ir nebeįeisim.
– Jaunos austrės gal nebus aklinai užsivėrusios...
Daktaras tikrina beržo šerdį.
– Kažin kaip vystysis rusai? – domiuos.
– Pūtinas bus tik lašas jūroj. Išgaruos į dangų, pavirs lietum ir nukris gražiausioj Europos vietoj. Paskui vėl iš naujo, vėl...
– O jeigu aš pūtiną išgersiu ir išmyšiu į unitazą? Ar jis bepakils į dangų?
– Jei dangtį užvoši, tai kažin.
– Ateity bus gerų dalykų, – džiūgauju. – O kas dabarty girdėti?
– Spygliuočiai skelbia karą lapuočiams.
– Vargšas berželis... Negi ir jam teks padėti viršūnę už beržyną?
– Stengsiuos, kad to nebūtų.
Daktaras išrašo beržui siuntimą, ir šis atsigula į lentpjūvę.
Daktaras Bumblauckis sklaido ligos istoriją.
– Anądien buvot užsukęs pasitikrinti karingumą... Jau turim rentgeno duomenis.
– Ir kas ten matyt? – smalsauju. – Siela yra?
– Nėra.
– Sąmonė?
– Liaukitės! – pykteli daktaras. – Kas manot esąs?
– Kažkas ten turėtų būti? Vidinis pasaulis...
– Bene svarbu, kas viduj vyksta? Vidurius vis tiek išdraskys.
– Mano viduriai užkietėję.
– Tai pliusas, – linkteli daktaras. – Kas dar?
– Neprimatau.
– Ką tu kare pamatysi?
– Neprigirdžiu.
– Ką ten išgirsi?
– Nepaeinu.
– Mūšyje tai privalumas. Nė žingsnio atgal.
– Dar patikrinkit kraujospūdį, – sakau. – Kraują ant žemės reiks liet... Tai man svarbu žinoti čiurkšlės parametrus.
– Tarkis su rusu, – pataria daktaras. – Nuo jo priklauso, kokią skylę praurbins.
– Fronte niekuom negali pasitikėt, – dūsauju. – Kad likčiau nepriklausomas, turiu ir savo galingumą žinot.
Daktaras prijungia alkūninį veleną. Pučia dumples.
– Viršutinis skaičius – septyni? Apatinis – devyni? Viršutinis turbūt reiškia pajamas, apatinis – išlaidas... Nematau ničnieko, kas trukdytų narsiai kariaut.
Jis pakyla, spaudžia man ranką.
– Jūs jau triskart paėmėt Berlyną. Dukart Maskvą. O sykį net Pnompenį. Pasakykit man, kas Trečiam Pasauliniam kare užvis gražiausia?
Kaukšteliu ramentais.
– Kaip ir visuos. Kai virš galvos šnara vėliavos... Kai pro ausis švilpia kulkos...
– Sakykit daktarui tiesą.
Pašaipiai nužvelgiu tą civilį. Bet atsakau rimtai:
– Man patinka miegoti griovy – nereikia nusirengti nei nusiauti. Nereikia praustis, dantų valytis. Griovy galiu ir valgyt, ir šikt. O kai lyja, galiu purve ir šūde voliotis. Visados apie tai svajojau.
Daktaras ilgai lydi mane akimis... Pavydi mat!
Visko teorija
Kodėl viskas – taip?..
Todėl, kad visos tėvynės yra didvyrių žemės. O dabar ten gyvena paprasti žmonės.
Didvyrių žemėj tokiems ne vieta.
Netolimoj ateity visos tėvynės turės išnykti. Tai nepasiteisino. Tėvynes nuolat reikia ginti, garbinti, garsinti ir net žūti už jas.
Tėvynės visados norėjo ne to, ko norėjo tėvai. Tėvynėms nerūpi mūsų norai. Kad ir kiek tėvynę šertum – į žmogų ji nežiūrės.
Tėvynės panašios į piktus šunis – nuolat puldinėja vienos ant kitų. Dėl to jos net aptveriamos spygliuotom tvorom.
Žmonės bando laikyt tėvynes už pavadžio, bet tėvynės stipresnės ir nusitempia juos su savim.
Kai tėvynės išnyks, išnyks ir mada lieti kraują. Kraujas tuomet bus kiekvieno žmogaus turtas, jo nuosavybė.
Netyčiom – atsitrenkus į tanką ar nuvirtus nuo laiptų – pralietas kraujas bus tuoj pat išvalomas, ir tas žemės lopinėlis nebus laikomas geresniu už kitus.
Aišku, išnyks ir mada bile kur – laukuose, grioviuose – dėti galvas. Žmonės brangins visas kūno dalis.
Tėvynės liks tik pasakose – kaip slibinai, drakonai... Padorioj draugijoj vengsim jas minėt.
Nebent neklaužados vaikai bus pagąsdinami: ateis tėvynė ir nutrauks tau galvą!..
Kaip gyvensim be tėvynių?
Ogi nebežudysim, nebegrobsim... Bus sunku. Bet gal priprasim.
Kaip blogas pavyzdys kažkur džiunglėse galės likti pora smulkių laukinių tėvyniūkščių. Tegu jos ten ardosi, draskosi...
Pažiūrėję labiau branginsim tai, ko nebeturim.
