Abi knygas lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“.
„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas
M. Miller klasikinės literatūros ir kultūros lauke tikrai ne naujokė – ji yra įgijusi klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokiusis Yale’io dramos mokykloje. Kaip pati sako, tradicinių mitų siužetai traukė ir domino ją nuo pat vaikystės. Tad nenuostabu, kad būtent modernios mitų interpretacijos ir virto knygomis.
Romanas „Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.
Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį.
Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.
Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėje: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?
Moteriška perspektyva
Kaip prisipažįsta pati autorė, pirmąją knygą „Achilo giesmė“ ji rašė kone dešimtmetį, o štai antroji gimė greičiau, ir svarbiausia joje – moters balsu papasakota istorija.
„Nuo pat pradžių tai buvo feministinis projektas. Feministinis pirmiausia todėl, kad norėjau, jog istorija skambėtų moters balsu, būtų papasakota ir atskleista tai, kas tradiciškai pridera pasakoti tik iš vyriškos perspektyvos. Iš epų, iš didžiųjų istorijų moterų balsai tarsi pašalinti, jų ten nėra, bet tai nereiškia, kad moterų gyvenimai neverti tokių istorijų. Ir, tiesą pasakius, manau, kad tai turėtų tapti ne revoliucinga idėja, o absoliučia norma, įprastu būdu pasakoti istorijas“, – įsitikinusi M. Miller.
Ji sako buvusi sužavėta ir įkvėpta Homero „Odisėjoje“ gvildentų temų, ypač namų ilgesio temos.
„Juk Kirkė taip pat ilgisi namų, tačiau, skirtingai nei Odisėjas, ji neturi Itakės, kur būtų laukiama ir galėtų sugrįžti. Todėl ji turi atrasti, susikurti tuos namus, simboliškai išsikovoti savo vietą po saule nepaisydama pasaulio priešiškumo ir atšiaurumo“, – pasakoja autorė.
Bet kodėl būtent Kirkė, kodėl pasakojimas skleidžiasi jos balsu?
„Pasirinkau Kirkės figūrą dėl daugybės priežasčių. Juk ji protinga, galinga, daugialypė asmenybė. Ji taip pat labai paslaptinga: kodėl gi ji verčia vyrus kiaulėmis? Iš kur ji turi galių, kurios, regis, gąsdina didžiausius iš dievų? Homeras to mums nepasako, o Odisėjas jos nepaklausia. Tradicinė, ilgą laiką įsitvirtinusi interpretacija ir paaiškinimas toks: tai todėl, kad Kirkė – iš prigimties žiauri ir kaprizinga.
Bet Homeras mums ją atskleidžia ir visai kitokią. Suartėjusi su Odisėju, ji tampa jam itin geranoriška, duoda tiesiog neįkainojamų patarimų, kaip išvengti susidūrimų, kliūčių, kaip plaukti pirmyn. Jis jai tikrai rūpi, tačiau Kirkė nemėgina sulaikyti Odisėjo prieš jo paties valią. Būtent šis dvilypumas ir prieštaringumas mane labai sudomino. Maža to, drįsčiau sakyti, kad tai pirmoji moteris Vakarų literatūros tradicijoje, kuriai suteikiama daugiau galios, nei visuomenė mano jai turint priklausyti. Norėjau įsijausti į tokį personažą“, – aiškina M. Miller.
