Bet nesusigyvenu su juo, nepriprantu prie gyvenimo pačia geriausia prasme“, – pripažįsta Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, politikos ir visuomenės veikėja, aktorė Nijolė Oželytė.
Netrukus pasirodysiančią iš „Facebook“ įrašų atsiradusią knygą „Atatrankos“ autorė pristatys birželio 30-ąją, ketvirtadienį, 17 val. 30 min. MO muziejaus terasoje. Renginys atviras visiems ir nemokamas.
Begaline energija, paradoksaliu mąstymu ir gebėjimu akimirksniu prikaustyti auditoriją pasižyminti N.Oželytė šiandien daug keliauja po įvairiausias Lietuvos, ir ne tik, vietas, susitinka su moksleiviais, vietos bendruomenėmis, o įkvepiančiais atsiliepimais susitikimų dalyviai dalijasi Nijolės paskyroje.
Autorė pripažįsta, kad tokie susitikimai nepalieka abejingų. Tikriausiai todėl, kad ji aistringai, aštriai, jautriai žvelgia į save ir pasaulį ir ragina kovoti už gyvenimą, kuriame nėra veidmainystės. Būtent tokios yra ir „Atatrankos“, kurių ištrauką kviečiame skaityti.
* * *
1978 metais pirmą kartą gyvenime stovėjau prieš pilną žiūrovų salę „Vilniaus“ kino teatre po ką tik įvykusios filmo „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ premjeros, kuriame suvaidinau savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį.
Akimirką netekau kalbėjimo dovanos dėl mane ištikusio suvokimo: KĄ TOKIO aš – VIENAS mažas žmogeliukas – turėčiau pasakyti, kad būčiau verta šitiekos žmonių dėmesio ir jų gyvenimo laiko, kuris seks manęs klausant? Tai nebuvo baimė.
Virš bet kokių asmeninių savimeiliškų motyvų mane iškėlė aiškus suvokimas apie didžiulę atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, už kiekvienos žmonėms pasiųstos minties turinį.
Ir nuo pat tos akimirkos „visų nuomonių gerbtinumo“ idėja, iš kurios šiais laikais yra sukurtas stabas, man tapo veidmainingos, suvaidintos „pagarbos“ niekus kalbančiam žmogui ženklu. Todėl niekada nei susigalvoju, nei viešai skelbiu nuomonę apie tai, ko tikrai nemačiau, nepatyriau, nepačiupinėjau ir neišbandžiau.
Ar gali žmogus kalbėti niekus? Aišku, kad gali. Kai cukraus neragavęs „išsako savo nuomonę“ apie cukrų: „gal cukrus yra rūgštus, nes jis panašus į ragautą citrinų rūgštį, o gal sūrus, nesgi atrodo taip pat kaip ir druskos kristalai, kuriais sūdau maistą“, tai jokios pasaulyje galios neprivers manęs to neišmanymo, prisidengusio „nuomonės“ figlapiu, gerbti.
Tai nereiškia paniekos žmogui. Atvirkščiai – tai neleidimas sau tyčiotis iš žmogaus, jo neišmanymą veidmainiškai vertinant kaip kompetenciją, nes toks vertinimas užkerta jam kelią siekti tikrų žinių, tobulėti.
Todėl man vieša raiška, nesvarbu, ar tai vaizdo įrašas, ar rašytinis tekstas, visada yra tarsi egzaminas, kuriame pateikiu tik tai, ką iki šiol gyvenime studijavau, ką supratau, ką tikrai pačiupinėjau, ką išbandžiau ir kuo išties galiu naudotis ir remtis.
Todėl skaitydama prieš 10 ar 15 metų rašytus tekstus stebiuosi, kad nekyla noras pakeisti nė vieno žodžio ar pakoreguoti kokios nors seniai užrašytos minties vingio. Gyvenimo patirtis praturtina, pagilina suvokimą, tačiau nekeičia jo esmės, jeigu ta esmė paties žmogaus pastangomis atrasta, nenukopijuota, nesuvaidinta.
Mes, žmonės, esame susisiekiantys indai ne filosofine, o pačia tiesmukiškiausia prasme. Kad ir jaučiamės atskiri, gyvendami kiekvienas savo kūne, bet plūduriuojame mums visiems bendrame emocijų, jausmų, minčių ir idėjų vandenyne.
Suvokiame, kas esame, tik tuomet, kai tarsi veidrodyje pamatome savo atspindį kituose žmonėse. Išgirstame pačius save tik tada, kai mus pasiekia nuo kitų žmonių atsklidęs mūsų žodžių ir veiksmų aidas.
Mes esame niekas vieni be kitų, o kartu mes – arba kurianti, arba griaunanti jėga. Sveikam protui prieštaraujantis atskiro asmens susvarbinimas man atrodo ne tik veidmainiškas ir juokingas, bet ir pavojingas kiekvieno žmogaus savivertei.
Kai neturi tikro supratimo, kas esi ir kam gyveni, tai bandai surasti bet kokį garbinimo objektą, kad už jį „kovodamas“ galėtum užsimiršti ir nors taip užpildytum žudančią beprasmybės tuštumą savyje.
Tačiau kas būtų Mozartas, jeigu niekas neklausytų jo muzikos? Kas būtų Einsteinas, jeigu niekas nenorėtų suvokti, kaip veikia pasaulis, kuriame visi gyvename? Kas būtų Steve’as Jobsas, jeigu ničniekas nesinaudotų jo kompiuteriais ir „iPhone“? Kas būtų tie trys genijai, jeigu anksčiau gyvenę žmonės nebūtų sukūrę instrumentų, kuriais naudodamiesi jie įkūnijo savo gebėjimus? Kas jie būtų, jeigu niekas nebūtų jų išmokęs tais instrumentais naudotis?
Tik visuotinio bendradarbiavimo dėka mes visi ne tik išlikome, bet ir tęsiame savo kelionę ant didžiulio Žemės rutulio, kuris skrieja beprotišku greičiu nežinoma kryptimi.
Todėl tikrosios savo vertės ir savo vietos suvokimas žmonių bendruomenėje, kiekvieno iš mūsų žmogiška kokybė – tai gyvybinis ir pačia gražiausia šio žodžio prasme – savanaudiškas visų pasaulio žmonių interesas.
Kuo sveikesnė, kokybiškesnė ir šviesesnė kiekviena žmonijos kūno ląstelė – atskiras žmogus, tuo puikiau visi tame kūne jaučiamės.
Todėl kiekviena į erdvę paleista emocija, kiekviena galvoje užgimstanti mintis, kiekvienas ištartas žodis yra arba harmoniją ir kūrybą skatinantis veiksnys, arba skausmingas, kvėpavimą stabdantis smūgis sau pačiam į paširdžius.
Ir dar. Juk pridėję ranką prie širdies tikrai negalėtume pasakyti, kad žinome, kas mes, iš kur mes, kam mes, į kur mes judam ir kas bus paskui.
Išdrįsę sau pripažinti, kad to mums kol kas neįrodė nei religijos, nei mokslas, mes susikursime savyje erdvę naujam pažinimui, naujam suvokimui.
Pripažinimas, jog dar nežinome svarbiausių dalykų apie save pačius, neleis mums tapti „viską žinančiais“ nuobodžiais suaugėliais, neleis priprasti prie šio trumpo gyvenimo, kurį kasdienybės dulkės padaro bevertį – gyvename nepastebėdami gyvenimo.
Pripažinę, kad žmogaus prote negali rastis klausimų, į kuriuos beribėje erdvėje nebūtų atsakymo, nenuskęsime žudančiame gyvenimo beprasmybės skausme.
Todėl kviečiu mesti į šiukšlių dėžę kvailus teiginius „to niekas nežino“ ar „to negalima žinoti“. Skriskim aukštai ir be baimės – juk iš Pasaulio išskristi neįmanoma. Nes nieko kito nėra – tik Pasaulis.
