D.Kajokas – daugiau nei dešimties eilėraščių knygų, kelių esė rinkinių ir trijų romanų autorius. Ne taip seniai pasirodė jo naujausias romanas „Skudurėlių šventė“, tarsi užsklendžiantis trilogiją, kurią pradėjo „Kazašas“ ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.
Daugybės apdovanojimų laureatas (tarp jų – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno, Jotvingių, Baltijos Asamblėjos literatūros premijos) žurnalistus pasitiko savo namuose Kaune.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Jūs rašote ir romanus, ir eilėraščius, tad gal atskleistumėte savo santykį su darbo stalu?
– Kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika, nusprendžiau, kad privalau turėti rašomąjį stalą. Man jį ir nupirko. Iš kaimyno, jau nenaują.
Tuomet pažadėjau – kol rašysiu, tol šis stalas privalės būti su manimi. O gal – kol stalas bus su manimi, tol gebėsiu rašyti.
Taip ir nutiko. Senasis stalas su daugybe stalčių ir šiandien stovi mano kambaryje. Tuoj bus ne tik senas, bet ir senovinis. Kone vintažinis. Bet labiausiai – talismaninis.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Kai rašai, tai rašai. Paskui pakeli galvą, dirsteli pro langą, ogi – tupi varna ąžuole. Gražiai tupi, juodai. Vienužė, vienatinė, vienišuojanti. Ištiesia sparną, pasirąžo, šokteli aukštėliau, išnyksta tarp tankesnių šakų. Gal net nuskrenda. Nematau. Gražiai, juodai nematau. Rašau toliau.
– Lenkų rašytoja Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje rašoma?
– W.Szymborska turbūt grakščiai koketavo, filmą, manau, įmanoma sukurti apie viską – net apie rašytojo darbą. Svarbu, kokių gabumų, kokio talento, kokių intencijų ir interesų žmogus tai darytų.
Mane, tiesą sakant, stipriai veikia aplinka, kurioje rašau. Tiksliau, mėgaudamasis, gal netgi produktyviai rašyti galiu tik namuose. Kitur – škicai, štrichai, paskirų sakinukų nuoplaišos, nieko daugiau.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Anksčiau išeidavau į balkoną parūkyti, grįžęs dažniausiai žinodavau minties jungtį, teksto tęsinį.
Dabar nerūkau. Įstrigus minčiai pakeliu galvą nuo teksto, dirsteliu pro langą, ogi – tupi varna ąžuole... (Toliau skaityti atsakymą į antrąjį klausimą.)
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Pamažu tai tapo, man regis, lyg ir gyvenimo būdu, svarbia gyvenimo dalimi. Kai ilgėliau nerašau, tarsi ima stigti oro. Tuomet turiu pamarginti bent jau dienoraštį. Vis dėlto prieš sėsdamas prie rašomojo stalo dažniausiai sakau: „Einu padirbėti...“
– Amerikiečių rašytojas Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– J.Updike’as teisus. Bet ne mažiau teisi ir jo posakio parafrazė: rašymo malonumai tokie galingi, kad jų paragavęs negali sustoti.
O kūrybiniai laimėjimai... Jei ir egzistuoja tokie, tai jie priklauso nuo to, kokia linkme sukteli tolesnė civilizacijos raida. Jei viena linkme – labiau vertinami introvertų darbai, žmogaus viršukalnės ir prarajos, jei kita – ekstravertų kūryba su savo socialinėmis taisyklėmis bei platumomis, jei trečia – pastanga abi kryptis suglausti, sintezuoti, jei ketvirta – idėjinė mišrainė, bala žino kas... Tad kalbėdamas apie kūrybinius laimėjimus remsiuosi garsiąja Jono Strielkūno ištara – ne mūsų reikalas!
– Kitas amerikietis rašytojas Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Ramaus laiko, sukaupties ir kavos. Cigarečių jau nebe. Beje, ilgesnio ramaus laiko, ne pusdienio. Kelių dienų, geriau – visos savaitės. Tada kaifas.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Šioje darbo vietoje parašiau visas savo knygas. Išskyrus pirmąją ir pusę antrosios, kurios buvo parašytos dar tėvų namuose. Vienaip rašau poeziją, kitaip prozos tekstus. Poezija – ranka, romanai, esė – kompiuterio klaviatūra.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai.
– Esu sėslus. Rašomasis stalas vienas, darbo kambarys – irgi vienas. Išskyrus, kaip minėjau, tuos metus, kai rašiau pirmuosius savo eilėraščius, pirmąsias knygeles. Tada dažnai ir stalo nereikėjo.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Štai mano dienoraščio fragmentas (1989 m. sausio 18 d., trečiadienis): „Kaip keistai ištinka eilėraštis! Kartais iš nieko, o kartais iš labai konkretaus fakto. Šiandien nuėjau į parduotuvę, šio to paėmiau, stoviu eilėje prie kasos. Truputį nejauku, nes kišenėje šimto rublių banknotas – jei kasininkė neturės grąžos, kils keblumų. Žodžiu, kažkas ne taip, nesi toks laisvas, kai atkiši trirublę ir ramus lauki kapeikų.
Prieš mane stovi senutė, vežimėlyje – bulvių maišelis. Ji manęs net paklausė, kiek kainuoja bulvės. Nežinojau. O kasininkė burbtelėjo: „Dvidešimt septynios kapeikos.“ Senutė išsitraukė nušiurusią piniginę ir vos ne vos sukrapštė tas kapeikas, vargšelė, ji net nebuvo tikra, kad jų užteks. Po to aš kasininkei atkišau savo šimtrublę... Parėjęs parašiau septyneilį „Toks mažut mažutis įvykis dideliam mieste“.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Kai privalėjau vaikščioti į kokią tarnybą, buvau pelėda. Dabar panašesnis į vyturį. Tai priklauso nuo laisvo laiko: anksčiau laisvas būdavau tik vakarais ir naktį. Dabar, kai esu pats sau ponas, darbingiausias metas – pirmas pusdienis.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Kava. Kadaise irgi nemaži kiekiai (šeši septyni puodeliai per dieną), dabar – du trys.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo? Esu girdėjęs, kad rašydamas tam tikras knygas klausotės labai konkrečios muzikos. Ar tiesa?
– Gryna tiesa. Rašydamas romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ dažnai klausydavausi Jacques’o Brelio atliekamos dainos „Ne me quitte pas“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“. „Skudurėlių šventės“ muzikinis fonas – įvairiausių smuiko virtuozų griežiama Johanno Sebastiano Bacho „Čakona“.
Manau, tam tikrus proporcijų, struktūros subtilumus man padiktavo būtent muzikinės kompozicijos. Ir plikų medžių šakos. Jų konfigūracija tobula. Tobulesnių darinių gal ir nežinau. Tiek atsišakojimų, tinklo akučių, krypčių kryptelių, kylančių viena linkme – ligi pat aukštybių... Kur jau čia konkuruosi! Gali tik stebėti, stebėtis ir mokytis.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Ir aš dažnai griebiuosi dienoraščio... Neva po to jau kibsiu į darbą. Būna, ir nekimbu. Vėliau susikūriau auksinę taisyklę, kurią užrašiau „Tylinčiojo aide“: „Nepersistenk, bičiuli, svarbiausias darbas ilgas! Mums nevalia laimėti mirksnį, o prarasti dieną!“ Jaunystėje šį tą rašinėdamas save taip iščiulpdavau, kad rytojus būdavau bejėgis ir tuščias. Vien slankioti, gulinėti tinkamas. Pamažu pramokau krūvį dozuoti, neišsunkti visų savo syvų, pasilikti jų rytdienai. Ypač rašydamas ilgesnį tekstą, tarkim, romaną.
– Nors dabar tai pavojinga tema, bet pakalbėkime ir apie žalingus įpročius. Kažkur skaičiau, kad Thomas Mannas rašydamas labai daug rūkydavo, bet galiausiai nusprendė apsiriboti 12 cigarečių ir dviem cigarais per dieną. Visi suprantame, kad rūkymas nėra sveika, tačiau ar jis jums kaip nors susijęs su kūryba?
– Kadaise kolega Kornelijus Platelis nusistebėjo: „Tai tavo, Donaldai, poezija su nikotino kvapeliu?!“
Anksčiau – taip, surūkydavau bemaž pakelį per dieną. Cigaretė rankoje ir eini į balkoną įveikti minties aklagatvio, rasti tęsinį, atspalvio niuansą, kompozicinę slinktį. Dabar – akių kilstelėjimas, žvilgsnis pro langą, ogi – varna ąžuole...
– Egzistuoja daug mitų, kuriuose gal yra ir dalis tiesos, kad nemažai garsių rašytojų vartodavo daug alkoholio, kai kurie net rašydavo išgėrę ar pagirioms. Kaip kūryba susijusi su alkoholiu ir blaivybe?
– Nepažįstu nė vieno rašytojo, kuris būtų ką nors doresnio parašęs gėravodamas. Sykį bandžiau ir pats – atrodo, rašai puikius, išradingus, tiesiog nuostabius žodžius, o prablaivėjęs nei juokis, nei verk – visiškas niekalas. Tad mitai apie rašymą apgirtus, manau, turi labai mažą dalelę tiesos. Tokią mažą, kad jos nė nematyti.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Kalėjimas – ne, būtų jau perviršis. Kaip kalėjimas – gal ir neblogai, šitai pats esu patyręs. Idealiausia – (kaip) kalėjimo vienutės ir vienuolio celės hibridas.
