Romanas nukeliavo ilgą kelią, tiek laiku, tiek vieta, tačiau jį užbaigti autorę paskatino būtent skaitytojai.
„Kiekvienam ir kiekvienai, norinčiai parašyti knygą, rekomenduoju susirasti bendraminčių grupę. Kai turi skaitytojų, motyvacijos rašyti padaugėja“, – sakė Aldona.
Škotijoje pradėtas kūrinys įkvėptas ir autorės patirties dirbant kiltų nuomos punkte, tačiau, pasak jos, tai nebūtinai yra vienintelis aspektas, paverčiantis tekstą autobiografiniu.
Apie autoriaus ir kūrinio santykį, rašymo procesą, bendraminčių svarbą ir „Kiltų nuomą“ kalbamės su rašytoja, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoja A.Tüür.
– Trumpai pristatykite knygą būsimiems skaitytojams. Ko tikėtis pažįstantiems jus tik iš publicistinių tekstų?
– „Kiltų nuomos“ anotacijoje parašyta, kad tai – knyga apie tris moteris, ir iš tiesų mano romanas yra daugiausia apie moteris. Bet sykiu jis ir apie vyrus, ir apskritai apie žmones: jų norus, baimes, troškimus, neviltį.
Tai – novelių romanas, kiekvienas skyrius yra trumpa atskira istorija; vis dėlto, veikėjai yra susiję, jie susitinka nedidelio Škotijos miesto gatvėse, jų istorijos pasakojamos iš kelių perspektyvų.
Norėčiau, kad mano knyga skaitytojui taptų maloniu netikėtumu, todėl nenoriu iš anksto žadinti lūkesčių. Iš atsiliepimų girdėjau, kad knygą skaityti lengva. Dėl to džiaugiuosi – rašyti nebuvo lengva, o štai „prakaito kvapo“, atrodo, nesijaučia.
– Tai yra pirmasis jūsų romanas. Kokie jausmai aplanko?
– Kai gavau iš leidyklos atsakymą, kad knyga bus publikuojama, kiekvieną rytą pabusdavau su mintimi – „tai įvyko!“
Tas išsipildymo džiaugsmas tęsėsi kurį laiką, net dabar negaliu pasakyti, kad visiškai apsipratau su mintimi, kad esu publikuota rašytoja. Kad ne tik sakau žmonėms: „aš rašau daug metų, iš rašymo valgau duoną, todėl esu rašytoja“, bet ir galiu parodyti tikrą knygą kietu, labai gražiu viršeliu, ant kurios parašytas mano vardas. Argi ne puiku?
Jaučiuosi kaip užlipusi į aukštą kalną – dabar gėriuosi peizažu.
– Knyga iki skaitytojų keliavo gana ilgai. Kaip atrodė rašymo procesas? Ar užbaigtas tekstas tiesiog laukė savo laiko, ar rašėte nuosekliai, vis sugrįždavote, tobulindavote?
– „Kiltų nuomą“ pradėjau rašyti dar studijuodama Dandi universitete, Škotijoje. Mokiausi rašymo praktikos magistrantūroje, kaip diplominį darbą turėjau pateikti kūrybinių darbų aplanką.
Gyvendama Škotijoje, kad išsilaikyčiau, dirbau kiltų nuomos punkte, todėl turinys atsirado savaime – pradėjau rašyti trumpas istorijas „iš gyvenimo“, kuriose pasirodė ir kiltų nuomos klientai, ir kiti jos darbuotojai.
Po to tos istorijos išsiplėtė, pakeitė formą, o, grįžus į Lietuvą – ir kalbą (kai mokiausi Škotijoje, rašiau, žinoma, angliškai).
Neatsimenu, kodėl nusprendžiau išversti savo istorijas. Vis dėlto, kai tai padariau, pamačiau, jog iš trijų angliškų apsakymų išeina vienas lietuviškas, tad galiausiai jų turėjau labai mažai.
Dėstydama kūrybinį rašymą KTU Naujųjų medijų kalbos studijų programos studentams duodu tokį pratimą – ant didelio popieriaus lapo nusipiešti rašomo kūrinio (mano studentų galutinis atsiskaitymas – taip pat kūrybinis portfolio) struktūrą: išvardinti pagrindinius veikėjus, įvardinti konfliktą, pažymėti svarbiausius kuriamos istorijos momentus.
Kartą, davusi tokią užduotį studentams, atlikau ją pati kartu su jais per paskaitą. Tada akivaizdžiai pamačiau, apie ką mano istorija, ir ką dar turiu papasakoti, kad ji išsipildytų, užsibaigtų.
Rašiau labai lėtai, nes dirbant visą darbo dieną sunku surasti laiko ir motyvacijos užsiimti dalykais, už kuriuos, tiesiai šnekant, niekas nemoka.
2019-ųjų rudenį vedžiau seminarą kelioms moterims. Po septynių suplanuotų susitikimų jos tiesiog nenorėjo manęs paleisti, ragino rašyti kartu. Taip kartu su jomis berašydama ir užbaigiau savo knygą – iki tol turėjau septynis apsakymus, kuriuos buvau parašiusi per maždaug aštuonerius metus. Likusius dešimt (iš viso mano romane yra 17 skyrių-novelių) parašiau per pusantrų metų.
Todėl kiekvienam ir kiekvienai, norinčiai parašyti knygą, rekomenduoju susirasti bendraminčių grupę. Kai turi skaitytojų, motyvacijos rašyti padaugėja. Be to, tai – proga maloniai praleisti laiką.
– Kodėl pasirinkote rašyti romaną atskiromis novelėmis? Kaip su tuo susijęs rašymo procesas? Ar novelių seka buvo suplanuota ir jos atsirado viena po kitos nuosekliai, ar pirma rašėte atskirus fragmentus, kurie atrado savo vietą romane vėliau?
– Novelėmis tikriausiai pradėjau rašyti dėl to, kad man atrodė baisu įsipareigoti vieniems ir tiems patiems veikėjams ilgam laikui. Be to, man atrodė, kad romano žanras reikalauja kokios nors didelės centrinės dramos-konflikto, kurio mano knygoje nei yra, nei tokie mane domina.
Vis dėlto, dabar manau, kad tokia mano baimė buvo nepagrįsta – romanas gali būti bet koks. Tai – pati laisviausia forma, mažiausiai konvencinė. Dabar jau drąsiai rašau romaną, ir net įsipareigojau vienai veikėjai. Žiūrėsim, kas iš to išeis.
– Knyga yra iš dalies autobiografinė, įkvėpta patirties Škotijoje. Dėl to rašyti lengviau ar sunkiau?
– Esu įsitikinusi, kad visos knygos yra autobiografinės, nes jei rašytojas neperteikia savo patirties (kalbu ne apie gyvenimo įvykius ar faktus, bet apie emocinę patirtį), tekstas lieka negyvas ir nepaliečia skaitytojo.
Man rodos, kad Ernestas Hemingway sakė: „Rašyti lengva – tiesiog atsisėdi prie mašinėlės ir nukraujuoji.“ Kad gerai parašytum, turi „nuleisti“ šiek tiek savo kraujo.
Kita vertus, taip, rašyti apie tą veikėją – Ievą, kuri dirba kiltų nuomos punkte ir kuriai nuobodus jos pačios gyvenimas, man buvo mažiau įdomu nei apie Anabelę. Anabelės istorijoje turėjau daugiau dalykų išgalvoti, ir man tai buvo labai smagu.
– Iš poros publikuotų novelių galima įžvelgti ir skirtingų kultūrų susidūrimą, kaip galimą potemę. Ką suteikia veikėjų charakterio formavimas per kultūrinius skirtumus?
– Man įdomesni yra ne kultūriniai skirtumai, o panašumai. Žmonės iš esmės yra tokie patys, kad ir kur jie gyventų, kad ir kokia kalba kalbėtų.
Ieškodama tų panašumų, juos tyrinėdama ir parašiau šitą knygą. Tai, ką jūs vadinate „susidūrimu“ man rodos yra nesusipratimas – kai žmonės galvoja, kad kitas, dėl to, kad kalba, atrodo, elgiasi kitaip, nei įprasta, yra kažkuo įtartinas.
Tokiu įtarumu pasižymi ir lietuviai, gyvendami užsienyje ir vietinius vadindami „jie“, ir vietiniai, kurie, išgirdę svetimšalį kalbant su akcentu, iškart „susiprastina“ ir ima kalbėti apie primityviausius dalykus lėtai ir raiškiai tardami kiekvieną skiemenį.
Gal ir yra neišvengiamas tas „jie“ ir „mes“ – nežinau. Bet mano šitame idealiame „Kiltų nuomos“ pasaulyje visi yra tos pačios – žmogiškosios – kultūros atstovai.
– Kalbant apie veikėjų skirtingumą, skirtingos novelės leidžia pažvelgti į veikėjus iš kitos perspektyvos. Ar taip bandote pateisinti kai kurių veikėjų elgesį?
– Perspektyvas keičiu ne dėl to, kad noriu pateisinti vieną ar kitą veikėją, o dėl to, kad noriu parodyti, koks nepažinus yra žmogus ir kokie skirtingi gali būti (ir yra) mūsų elgesio motyvai.
Britų rašytojas Henry Greenas sakė: „Mes niekada nežinome, ką galvoja mūsų pašnekovai, tad iš kur tą gali žinoti rašytojas?“ Tiesa, jis kalbėjo apie dialogą, bet man rodos, kad tokia nežinojimo nuostata tinka rašymui apibūdinti apskritai.
Pagalvokite – visi literatūriniai veikėjai yra niekas daugiau, o tik raidės ant popieriaus. Ana Karenina, Haris Poteris, Frodas, Bridžita Džouns – jie neegzistuoja.
Taip, galite sakyti, kad jie įsikūnija aktorių veiduose, jų gyvenimo scenos atkuriamos Holivude. Bet iki tol, kol buvo sukurti tie filmai, jų veidus savo vaizduotėje kūrė skaitytojai – kiekvienas pagal save.
Rašytojas yra tik mediatorius, suteikiantis tam tikras gaires, bet veikėją kuria skaitytojas pagal save ir savo patirtį.
Kai rašau iš keleto veikėjų perspektyvos, manau, kad suteikiu daugiau gairių, tikiuosi, kad dėl to mano veikėjai tampa daugiadimensiški, tikresni.
– Kuo panašios iš pažiūros skirtingos pagrindinės veikėjos, kas jas sieja? (Čia arba po šito, norėčiau paklausti apie moters portretą apskritai, nes jis romane atrodo labai svarbus, bet jau nesugalvoju kaip)
– Pagrindinės „Kiltų nuomos“ veikėjos – Anabelė, Ieva ir Ana – panašios tuo, kad yra tam tikrame pasirinkimo taške.
Anabelė gedi vyro, bet ji pati juk nėra mirusi, todėl ateina momentas, kai ji nori sau priminti, ką reiškia gyventi ir mylėti.
Ieva ir Ana yra panašaus amžiaus ir abi ieško savo kelio. Man norėjosi parodyti, kad troškimas atrasti save, tyrinėti savo galimybes nėra apribotas nei kultūriškai, nei amžiumi.
Mes nuolatos vystomės ir keičiamės. Romane jo pagrindinės veikėjos pasikeičia. Man rodos, kad pokytis bet kurioje istorijoje yra labai svarbus aspektas.
– Kokiam skaitytojui skirtas šis romanas?
– Romanas skirtas skaitytojui, kuris skaito romanus. Tai – ne meilės romanas, nors ir šiek tiek apie meilę. Ne detektyvas, nors yra mirties.
Gali būti, kad knyga pasirodys artimesnė moterims, bet ją skaitę vyrai taip pat negailėjo komplimentų.
– Kokiam žmonių tipui Stebėtoja Ana priskirtų jus? O jūs pati ar sutiktumėte su tokia kategorija?
– Aš esu Stebėtoja, kaip ir Ana. Tai turėtų būti akivaizdu.
