Tačiau kas toji moteris, sugebėjusi sukurti tokią įtaigią, jautrią ir skausmingą istoriją? Jūsų dėmesiui – trys faktai apie autorę ir tai, kaip gimė ne tik socialinius tinklus, bet ir žmonių širdis užkariavusi knyga.
Vaikystės ligos ir rasizmo patirtys
Hanya gimė 1974 m. Los Andžele, tačiau vaikystę leido Havajuose, augo Honolulu su gydytoju tėvu, trečios kartos havajiečiu, įvairiais rankdarbiais užsiimančia mama – korėjietiškų šaknų turinčia amerikiete ir broliu. Kiek pati pamena, tėvų santuoka buvusi laiminga dviejų mylinčių žmonių sąjunga.
Mergaitės sveikata nebuvo gera – ją kamavo astma ir buvo paskirtas gydymas steroidais. Kai jai buvo maždaug dešimt, tėvas, turbūt nusprendęs, kad ji jau pakankamai didelė suprasti, kokią įtaką ir kokius šalutinius poveikius toks gydymas gali turėti, papasakojo, kaip gali pasikeisti jos kūnas. Hanya sakosi tuomet jautusis visiškai beviltiškai: „Pamenu, verkiau ir negalėjau liautis. Ėmiau jaustis taip, lyg būčiau tik plika plaučių pora. Būti paliegusiu, nuolat sergančiu vaiku labai sunku, nes apninka jausmas, kad esi kažkoks deformuotas, nepataisomai kitoks nei kiti bendraamžiai.“
Devintojo dešimtmečio viduryje Hanyos šeima persikėlė į mažą miestą Teksaso valstijos rytuose. Ir jei Havajuose azijietiškos išvaizdos šeima kasdien sutikdavo daugybę į save panašių žmonių, Teksase viskas buvo kitaip. Būtent čia autorė teigia išgyvenusi pirmąsias rasizmo patirtis – užgauliojimus mokykloje, replikas iš kirpėjų ir kitų žmonių. Ir, kaip pati sako, labiau nei aplinkinių žodžiai ją žeidė tai, kad artimieji jos neužstojo: „Ne ant nesusipratėlės kirpėjos tada pykau. Pykau ant tėčio, taip pat ant savęs, jaučiausi taip, lyg pačia savo egzistencija kažkodėl būčiau nusipelniusi tokių replikų. Taip susidūriau su gėda ir visu to jausmo sunkumu ir sudėtingumu.“
Baigti mokyklą Hanya visgi nusprendė Havajuose – grįžo atgal ir apsigyvenusi pas močiutę čia baigė paskutines klases.
Piešiniai morge
Dar gyvendama Teksase maždaug dešimties ar vienuolikos metų Hanya labai mėgo piešti žmones, jų portretus. Medikas tėvas akivaizdžiai džiaugėsi šia dukros aistra ir tuo, kad jai puikiai sekasi.
Maža to, patologe dirbančios savo bičiulės jis paprašė sudaryti mergaitei sąlygas piešti... morge.
„Pamenu tą tėvo draugę, buvo tikrai kieta moteriškė: ištraukdavo kūnus ir atverdavo vidurius, kad galėčiau juos piešti. Jie jau būdavo tvarkingai išskrosti, ir ji praskleisdavo perpjautą vietą. Tiesą pasakius, būčiau visai norėjusi tapti mokslininke. Įvairios ligos ir virusai mane labai domina – juk čia bandoma išsiaiškinti, ką visam organizmui gali padaryti kenkėjiškas įsibrovėlis. Ir puikiai suprantu, kad tai ne kokia nors abstrakti metafora, – tai labai realus procesas. Man tikrai įdomu, kaip toli gali nueiti organizmas, bet kokia kaina siekdamas apsiginti. Kaip jis kovoja, kad išgyventų. Bet, kita vertus, turime suprasti ir priimti tą faktą, kad savo kūnams mes patys visiškai nerūpime“, – sako H. Yanagihara.
Ypatinga rašymo būsena
O kaip gimė „Mažas gyvenimas“? Ši istorija – apie keturis koledžo draugus, atsikrausčiusius į Niujorką, neturinčius nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad pasikliaujančius vienas kitu. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge.
Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.
„Vos pradėjusi rašyti žinojau, kad rankraštis bus maždaug tūkstančio puslapių. Ilgai personažus nešiojausi savo galvoje, o rašiau, kaip dabar prisimenu, tokios būsenos, lyg sirgčiau, lyg nuolat karščiuočiau. Rašiau kasdien grįžusi iš darbo. Taip pat savaitgaliais. Ir taip ištisus pusantrų metų. Dabar galiu pasakyti, kad toks rašymas – išsunkiantis ir pavojingas. Ir greičiausiai aš jau niekada to nekartosiu, o ir nelabai norėčiau“, – savo patirtį pasakoja H. Yanagihara.
Tokios ypatingos būsenos apimtai rašytojai ir gimė „Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.