Kūrėjui meno daiktai, tarkime, paveikslai, taip pat yra dienoraščio lapai Gvidas Latakas tiki Dievo pirštu ir vabalais

Šventė – ypatinga: visai neseniai poetas Gvidas Latakas pristatė naują poezijos knygą „Salos“, visai greitai, birželio 4-ąją, dailininkas Gvidas Latakas pristatys naująją parodą „Apie salas“. Šis pokalbis – apie menininko tapatybes ir jų sąlyčio taškus, apie visas įmanomas teksto formas, gyvenimo mokytojus ir bičiulius, ir juodraščius, ir misterijas, ir...

– Gražioji pusė, iliuzija, kad pusė, bet juk mes linkę visa ką pagražinti, padailinti, kartais bedailindami ir begražindami nudailinam ir nugražinam, po šimts pypkių. Juk taip fainiai yra paprasčiausiai gyventi, ypač kai supranti, kad tai yra labai fainiai, nes kai supranti, visa beregint ima dar labiau fainėti. Visa ko buvo per tą laiką, teko sunkiai bręsti ir augti, ir pykti ant to sunkumo. Gyvenimas yra šlifuotojas ir valtabytojas, naudojant Juozo Miltinio leksikoną, tai yra minkytojas. Gyvenimas moko jausti distanciją, turėti autoironijos, tai brangios ir skausmulingos patirtys. Bet tik taip daraisi žmogum. O jei tik per daug sulendi į save, būni išprausiamas kad ir pravažiuojančio automobilio šalto dušo. Olia lia, tuomet sakai, jau buvau užsnūdęs šitoj gyvenimo šventėje... Kitas, veizėk, vis tiek nesupranta.

– Pirmiausia tai buvau laikraščių paraščių paišinėtojas. Žmogelių lipdytojas iš plastilino buvau. Ir kokio rimto tuomet būta manęs! Vėliau tapau mokyklinių sąsvinių sugertukų dekoratoriumi, istorijikių mintytoju, knygiumi ir filmiumi. Kad tik ne apie dabar, kad tik ten, kur iš tiesų būtų buvę verta gyventi, kalbėti kitokiom frazėm, mintyti kitokiom mintim, ragauti vynus, auginti kudlas ir barzdas, o ne plūktis pilkoje sovietinėje treninginėje kasdienybėje. Ir, be abejo, mylėti. Na, romantinė natūra, ką čia kitaip numeluosi. Taigi, paišytojas ir lipdytojas buvau pirmiausia. 

O tik gerokai vėliau atėjo profesijos. Tik pradėjau studijuoti menus, drauge atėjo poreikis ir užsirašinėti mintis, savo ir ne savo. Aišku, daugiausia tai ne savo mintis. Trūko šviesos kaip vandenio ištroškusiam. Laimei, kad buvo pakylėtų nuo žemės dėstytojų. Mene atsirado tokie autoritetai kaip Leonardas Gutauskas, Petras Repšys, Stasys Eidrigevičius, Petras Gintalas, o Poezijoje – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, mano mokytoju ir redaktoriumi tapo Vytautas Stulpinas. Ach tas jo reiklumas ir meilė kiekvienai pasaulin paleistai eilutei. 

– Nea, niepamiento. Ar atsimenate pirmą dainą, kuri taip savimi sugriebė, kad kartojot vis, kartojot? Ar galime atsiminti savo vaikystę gelmingąją? Manau, ne visai duota nusileisti į tuos savo šulinius. Kiekvienas vaikas juk piešia, kiekvienas improvizuoja dainuodamas ar šokdamas, niūniuodamas per kiauras dieneles. Išėjimas mokyklon man buvo aukso amžiaus praradimas, gyvenime atsirado laikrodis ir žadintuvas, kalendorius, nes ėmei, žmogus, laukti atostogų. Kad galėtumei grįžti į Eldorado. Tai dabar štai po trupinėlį ir grįžtu. Noras grįžti į Tenai ir yra kūryba, ne kitaip. 

– Ir eilėraščiai (nevadinu savo rašto darbų poezija), ir tapyba, ir paišymai, ir emalio degimas, ir medalio krapštymas iš dar karštos formos yra veikla, kupina radimosi džiaugsmo. Todėl ir taip traukianti. Todėl ji ir apipinta legendomis apie mūzų ir įkvėpimo salą. Patinka Česlovo Milošo kūrybos apibrėžimas – aistringas pasaulio pažinimas. Žodį aistringas akcentuoju kaip raktinį žodį. Menai kažkaip keičia vienas kitą natūraliai, kaip metų laikai, vienas iššaukia kito radimąsi. Žaviuosi įvairiabriauniais talentais, taip vadinamom renesansinėm asmenybėm, kaip antai Leonardas Gutauskas tapė, raižė, rašė romanus, apsakymus ir eilėraščius, ir viską darė puikiai. Petras Repšys sukūrė neprilygstamas freskas, graviūras, medalius, skulptūras. O dėl rašančių dailininkų tai apskritai atskira šneka, juk turim ir rašančių dailininkų antologiją. Et, be ką čia apie didžiąsias temas, man labiau patinka mažosios. 

– Įkvėpimas egzistuoja tikrai. Įkvepia ir žmonės, ir gamta, ir kitų žmonių menai. Mes esame kontekstų įpėdiniai. Taip ir turi būti.

– O taip. Kūrybos pagrindinė sąlyga – sveikata, sotus pilvas ir laisvosios valandos. Po to jau ir įkvėpimas gali ateiti. O jis ateis tykiais našlės ar našlaitės žingsniais... jie... jie man patinka... Milašius ir liūdesys (čia iš eilėraščio). Rašau popieriuje, ir jeigu rašiklio brėžiama linija graži, tai ir tekstas, tikėtina, bus tauresnis. Jokių kompiuterių juodraščiams nenaudoju, nes jis viskam atima kvapą ir spalvesį.

– Šią knygą išleidau su „Slinktimis“ – leidyklos pavadinimas teikiantis vilčių, kadangi reiškia procesą. Dvi savo knygas esu leidęs su „Naująja Romuva“, pirmąją – „Nemune“. Kai į amžinuosius kūrybos ir medžioklės plotus iškeliavo Andrius Konickis, kurį mes vadinom knygnešiu, su mano mokytoju ir bičiuliu Vytautu Stulpinu svarstėm, kur dabar savo rankraščius siųsti, su kuo bendradarbiauti, ir džiaugiamės, pasirinkę „Slinktis“. Tikiu, kad savo galingais profiliais sustiprinsim šį gražų judėjimą, kaip ir jis mus stiprina.

Džiaugiuosi susibičiuliavęs su „Slinkčių“ vadu Juozu Žitkausku, labai pozityvus ir organizuotas jaunuolis. Sekėsi, kad ir Lietuvos kultūros taryba bei LATGA įvertino mano intencijas ir finansavo knygos išleidimą, ko dėka turiu labai gražią sau pačiam ir skaitytojams dovaną – gausiai iliustruotą knygą, kur piešiniai paremia savo pastoliais eilėraščius, o kartais – eilėraščiai padeda piešiniams.

Taigi pastarasis mano kūdikis – knyga „Salos“. Rašiau šią knygą kaip savotišką dienoraštį, „Salos“ yra senų dainų perdainavimas ir drauge postmodernistiniai žaidimai, naujai perpasakojant matytų filmų scenas – kaip naują daiktą, senobinių žodžių saugyklos, ir vėl štai išlenda keistos archajiškos istorijos, kurias girdėjau ir kurias man svarbu išsaugoti, tiesą sakant, dorai net nežinau kodėl. 

– ... Kutaulokis, Lobimasai, pelė-dėlė, žvaigždrynas, kvankčius, šalis Kandeliabrija, Liuzija, abrakadabrija, po felnių... Dabar žodžiai randasi savaime, atsiranda išsireiškimų arsenalas, o seniau visa buvo kur kas sekliau, prėska, bet buvo didelis noras užrašyti. Įamžinimo iliuzija. Nežinau, ar prisibelsiu į kiekvieną skaitytoją, tačiau tikiu, kad Gvido rašmenų gerbėjams tai tiks ir patiks. Be abejo, ne visiems tas mano kuriamas pasaulis, Liuzija, bus apčiuopiamas. Mane bičiuliai įkalbinėja ne tik kūrybos vakaruose aiškinti savo eilėraščius, nušviesti jų radimosi istorijas, kaip kad darau, bet ir užrašyti jas knygoje greta eilėraščio. Nežinau, ar tai gera mintis, bet va jums ir projektas, po šimts kaliakutų... 

– Savo kūryba siekiu komunikuoti su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Meno istorija moko, kad stilius ir atlikimo technika yra antraeiliai dalykai, svarbiausia, kiek pavyksta per meno kūrinį ištransliuoti tą, ką tu nori ištransliuoti, ar kitaip – kas veržiasi būti ištransliuojamu... Jei staiga kas nušvito galvoje ir jei to neužfiksuosi, tai tik pats būsi dėl to nelaimingas, nepatenkintas, neišreiškęs savęs. Tikiu Dievu ir vabalais. Dievas atsakingas už dvasią, vabalai už materiją. Mene ir kūryboje svarbiausia yra nemeluoti, netiražuoti, nedaryti to, kas tau neįdomu ir ko tu nesupranti. 

Meno daiktai, tarkim, paveikslai, yra taip pat dienoraščio lapai, tik kad jie užima daugiau vietos. Taip ir duodiesi, žmogus, su tais lapais po parodas, po miestelius, po sales ir bibliotekas. Na ir ko nenurimsti? Nagi taip bendrauji su žmonėmis. Menai yra gera komunikavimo forma su kitais, pretekstas susipažinti su įdomiais žmonėmis. Nykus bendravimas būtų tik prie čierkos.

Kūryboje akcentuoju galimą angelo rankelės įsikišimą, dailininko kaip laidininko pašaukimą byloti apie visatos virpesius, na o kad dailininkas yra labai žmogiška ir labai subjektyvi pertransliavimo mašina, tai irgi be galo įdomu. Įdomu, ką ten aukštai sėdėdami šachmatininkai yra sumanę ir apskritai ar tai turi kokią nors prasmę.

– Tai šventųjų, riterių ir mergelių pasaulis, lydimas mirties šokio, gyvenimo šventė, atmiešta liūdesio dainų. Liūdėti mums netgi labiau įprasta, atseit labiau tauru, labiau kilnu, o dainuoti apie vyną ir meilę tarsi nedera, tarsi apie tai galima tik puse lūpų užsiminti. Šventeivų pasakėlės, visa mūsų gyvenimuose šmėžuoja, gyvenimas ir mirtis eina greta, ir visos mūsų veiklos, kaip antai valgymas ir gėrimas, meilė ir mirtis, džiaugsmas ir ašarojimas, yra misterija. 

– Sustok, praeivi, nuimk kepurę, žmonės ir prieš tave gyveno, skubėjo, mylėjo, kentėjo. Kas liko po jų – menki prisiminimai, menki daiktai – liudijimai, visa kita atsidūrė šiukšlyne, sudegė, buvo užkasta žemėn. Labai mažai kas lieka po žmogaus, menki estetiški niekučiai, dažnai iš tauresnės medžiagos, artefaktai, atvaizdai, knygos. Tiktai sąlyga, ar daiktas yra menas, gali apspręsti jo ilgesnį buvimą nei visų kitų daiktų. Jei iš tiesų daiktas pasirodo esąs įdomus ir vertingas, jį imasi saugoti šeimos nariai, kolekcionieriai, muziejai. Daug atsitiktinumų lemia, kad daiktas išliktų ilgiau, nei jam buvo skirta. Daiktai, kaip ir žmonės, matyt, turi savo likimus.

– Paskaitysiu pastarąjį iš juodraščio. Šiandien pataisytas.