Premija skirta už virtuozišką džiazavimą ir originalų repavimą, aštraus ir švelnaus žodžio dermę, pastangas nesusipratimus paversti susipratimais ir daugiasluoksnį poetinį pasakojimą.
– Jums buvo skirta Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams. Ar prisimenate, kokios pirmos mintys buvo išgirdus savo vardą?
– Dėl šios netikėtos žinios pirmiausia apsvaigo galva. Lyg padūkęs angelas būtų gerokai pliaukštelėjęs ir pasakęs: „Nagi, prisidirbai, tai dabar stokis ir eik ant scenos“. Atsistojau ir eidamas scenos link viena ranka vėliau plaukus, o kita ranka mosuodamas kauke vėdinau kaktą, matyt, tokiu būdu aušinau jaudulio įkarštį, galbūt tais nevalingais rankos judesiais kviečiau vidinę ramybę galvodamas, ką dabar reikės pasakyti, kam padėkoti. Tai turbūt ir buvo pirmosios, tokios ne visai aiškios mintys. Mat laureato vardas iki paskutinės jo paskelbimo akimirkos buvo laikomas paslaptyje, jokiai išankstinei kalbai nesiruošiau, tad ir žinia, tikrai netikėta, gerokai apsvaigino.
– Apie Jus rašo: poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas. Ar ne per daug vienam žmogui? Kaip viską spėjate?
– Jeigu būčiau tik tai, gal tada beveik viską ir spėčiau. Betgi dar esu blynų kepėjas, žolės sodyboje pjovėjas, daržų sukasinėtojas, vinių kalikas ir medvaržčių sukikas, užuolaidų ir žaliuzių kabintojas, indų plovėjas (labai mėgstu tai daryti, beveik taip pat kaip blynus kepti), vairuotojas, sportininkas (šiuo metu savo nebejauną kūną bandau išjudinti karatė treniruotėmis), meno frontų sodyboje organizuotojas, tapytojas, molio minkytojas, ogi svarbiausia – vaikų tėvas ir žmonos vyras – tai juk labai rimtos pareigybės – jos irgi daug laiko atima, tad galiu atsakingai pareikšti, kad beveik nieko nebespėju.
Ypač pastaruoju metu, kai iš kasdienių darbų orbitos, iš įprastinio ritmo išmušė karas Ukrainoje. Jam prasidėjus dvi savaites apskritai nieko padoraus negalėjau veikti. Visą laiką buvau kaip trenktas... Ir dabar toks pusiau, lieka krūvos neperskaitytų knygų, niekaip neprisėdu prie pradėtos rašyti eilėraščių knygos paaugliams, nes jau vėlinuosi su kitais darbais. Bet tokia jau, matyt, ta žmogaus dalia – nespėti. Na, arba ne viską spėti.
– Kada ir kodėl nusprendėte pradėti rašyti vaikams? Ar jiems rašyti lengviau? Ar sunkiau?
– Turbūt nenusprendžiau, tiesiog tekstai patys atkeliavo. Nukrito, pabiro kaip lietus iš dangaus. Gaivus toks, šiltas, vasariškas, mielas. Visada patiko vaikų šneka, jų keista logika, netikėti posakiai, visada mėgdavau bendrauti su vaikais, ypač su dukterėčia ir sūnėnu. Matyt, iš to vidinio žaismės ir švelnumo poreikio ir radosi pirmieji vaikiški eilėraščiai, galų gale atkeliavo ir visa serija žaismingų greitakalbių, pavadintų „Nykštukas nykštukui“.
Paprastai poetai ima rašyti vaikams, kai susilaukia savo atžalų, man tie eilėraščiai atkeliavo gerokai anksčiau, tik štai pirmosios knygos laukti teko labai ilgai – nuo pirmojo vaikiško eilėraščio iki pirmosios knygos „Duokit kelią Begemotui!“ pasirodymo praėjo daugiau nei dvidešimt metų! Per tą laiką ir mano vaikai spėjo ūgtelėti. O į antrąją klausimo dalį galima atsakyti aido principu: ir lengviau, ir sunkiau. Lengviau, nes vaikiškai eilėraščiai lengvesni, skaidresni, žaismingesni... Sunkiau, nes tas eilėraščio audinys itin subtilus, turi tinkamus siūlus įverpti, iki galo nežinai, ar tikrai vaikui pataikei, nes vaiko sąmonė – savotiškas kosmosas, paslaptis.
Tad belieka kliautis nuojauta, galop viską pasitikrini susitikęs su mažaisiais skaitytojais. Tiesa, gerais kritikais, patarėjais man būna ir mano vaikai. Kai, pavyzdžiui, dėliojau savo pirmąją knygą, paprašiau jų kiekvieną eilėraštį įvertinti balu, tad buvo paprasčiau apsispręsti, kurie tekstai keliaus į knygą, o kurie liks „gulėti stalčiuje“.
– Premija Jums buvo skirta už virtuozišką džiazavimą ir originalų repavimą, aštraus ir švelnaus žodžio dermę, pastangas nesusipratimus paversti susipratimais ir daugiasluoksnį poetinį pasakojimą. Ko pats dažniau klausote – džiazo ar repo?
– Tikrai džiazo. Tiek klasikinio, tiek free ar progresyvaus džiazo, kur į džiazo muziką įsilieja kiti muzikiniai stiliai – rokas, fankas, bliuzas. Tokią muziką, pavyzdžiui, atlieka nuostabi grupė „Mahavishnu Orchestra“. Repo, tiesą sakant, beveik neklausau, tik priešokiais, nors ir čia esama galybės atspalvių. Vienu metu labai daug repo klausėsi mano dukra, tad ir aš su ja paklausydavau – abiem ar viena ausimi. Paskutiniu metu man mieliausia ambientinė, erdvės, kosminė muzika, kurią atlieka grupės „Space“, „Tangerine Dream“ ar prancūzų atlikėjas Jean-Michel Jarre‘as.
– O ar reikalingi tie aštrūs žodžiai? O gal visiems reikėtų tik švelnių?
– Na, vien su švelniais neišsiverstume. Nebūtų aštresnių žodžių, tų, kitų, žodžių švelnumo, galima sakyt, ir nebeliktų, jo taip aiškiai nebejaustume, galų gale liktų tik saldi, neaiškaus skonio valgomoji vata. Paskanauji, pačepsi ir lieki kažkoks nepatenkintas.
Man apskritai patinka vadinamasis kontrapunkto principas, kada aštresnius, kartais net pjaunančius motyvus keičia švelnūs. Taip jie vieni kitus paryškina, padeda atskleisti vidinio ir išorinio pasaulio daugiasluoksnę sandarą, atveria daugiau spalvų ir atspalvių. Juk gyvenime, taip ir kūryboje, nėra vien balta ir geltona, yra, deja, ir juoda, ir raudona. Galop tas kaitaliojimasis labai svarbus kūrinio dinamikai, mūsų vidiniam darbui skaitant knygą ar žiūrint filmą, antraip juk imtume snausti, o gal ir visai užmigtume.
– Kokia ir kam yra knyga „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“? Kokiems žmonėms ją rekomenduotumėte skaityti?
– Pirmiausia rekomenduočiau skaityti ir suaugusiems, ir vaikams. Manau, knyga skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Galų gale, knygos vaikams beveik visada yra skirtos ir suaugusiems, jų vidiniam vaikui, jų jautrumui.
Na, o žmonės turėtų būti atviri, laisvi, šiek tiek padūkę, susivėlę, mėgstantys netiesias, kreivokas linijas ir formas, netikėtus vingius, humorą ir ironiją, „kreizovą“ stilių, kokį atliepdama į mano tekstus puikiausiai perteikė dailinininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, tie žmonės turėtų nenustėrti ir nesinervinti, kad eilėraščiai nerimuoti, kaip įprasta. Taip, šįkart surizikavau ir nusprendžiau, kad eilėraščiai vaikams gali būti ir nerimuoti. Galima juk paieškoti ir kitokių formų, kitokių išraiškos priemonių. Tokių formų, pavyzdžiui, visada ieškojo vaikų poetas Sigitas Poškus. Man irgi jų labai norisi. Na, negaliu nustygti vietoje, ir tiek.
– Ar lengvai randate draugų? Ką patartumėte tiems, kas ieško, bet neranda?
– Draugais tikrai nesiskundžiu. Turiu jų daug ir šaunių. Sako, užtenka turėti vieną ar du draugus, o aš jų turiu kokius aštuonis. Tai labai daug. Gaila tik, kad su jais retai susitinku. Dėl patarimo, sunku ką čia pasakyti, kiekvienas turi savo kelią. Man rodos, pirmiausia reikia turėti drąsos būti atviram sau ir pasauliui, būti nuoširdžiam, o nuoširdumas visada it magnetas traukia kitus žmones.
Antras dalykas – rasti įdomią sau pačiam domėjimosi sritį, užsiimti artima tavo sielai veikla, tada toje veikloje būtinai atsiras bendraminčių, iš kurių rasis ir gerų draugų. Nes jeigu esi aktyvus, lankai sporto ar muzikos būrelį, jeigu groji saksofonu ar pianinu, greičiausiai ir susidraugausi su tais, kuriems artima muzika ar sportas, juk žmones pirmiausia suartina bendri pomėgiai. O kuo tų pomėgių daugiau, tuo daugiau šansų rasti ir draugų. Bet jei visas pasinersi į internetą ir kompiuterinius žaidimus, apsiribosi vien tuo, vieninteliu tavo draugu gali likti kompiuteris. Na, ne visai viliojanti perspektyva, ar ne? Bet, kaip sakoma, kiekvienam savo.
