– Tarp meilės romanų autorių gana populiaru kurti susigalvojus slapyvardį. Kaip manote, kodėl?
– Paslaptys daug saldesnės nei tikrovė. Prisiminkime istoriją apie ispanų autorę Carmen Mola. Kai jos knyga laimėjo Ispanijos literatūros premijos „Premio Planeta“ pagrindinį apdovanojimą – milijoną eurų, apdovanojimo atėjo atsiimti trys žinomi vyrai – Agustínas Martínezas, Jorge Diazas ir Antonio Mercero.
Šie rašytojai kuria ir tikraisiais vardais, bet kriminalinę istoriją sumanė drauge parašyti moterišku slapyvardžiu. Visi net išsižiojo iš nuostabos, aš irgi. Ir kvatojausi, ir žavėjausi tokia sumegzta intriga.
Juk visuomet smagiau ne viską gauti atvirai patiektą ant lėkštutės, o su žiupsneliu mistikos ir nežinomybės.
– Jūs irgi pasidavėte šiai tendencijai?
– Kuriu slapyvardžiu, kad atskirčiau kūrybą ir asmeninį gyvenimą. Tai dvi absoliučiai skirtingos erdvės.
Manau, skaitytojams kur kas įdomiau susipažinti su tuo mistiškuoju, kūrybiniu mano pasauliu. Apie asmeninius dalykus nemėgstu kalbėti. Greičiausiai man būtų lengviau parašyti dar vieną knygą, nei pasakoti apie save. Be to, norisi apsaugoti šeimą nuo nereikalingo dėmesio.
– Kaip atradote savo kūrybinę prigimtį?
– Labai mėgstu skaityti. Gyvenimas suvedė su Ugne, jauna moterimi iš interneto. Abiem labiausiai patinka istoriniai meilės romanai, bet ne tik. Pradėjome dalytis mintimis, įspūdžiais, keitėmės perskaitytomis knygomis. Net įsteigėme Slaptą nakties skaitytojų klubą. Tiesa, kol kas jame tik du nariai – Ugnė ir aš, bet jei norite, galite jungtis.
Mudvi dažnai skaitome naktimis, tad vieną gūdžią naktį guodėmės, kad jau pavargome nuo nuspėjamų siužetų. Ugnė pareiškė, kad bent vieną romaną tikrai parašytume pačios. Pasijuokėme, ir tiek.
Neilgai trukus prasidėjo koronaviruso pandemija, namuose karantino uždarytus žmones kone apėmė masinė psichozė. Daugelis nežinojo, nei kaip gyventi, nei kaip būti su savimi. Tuomet prisiminiau idėją parašyti romaną.
– Knygos rašymas veikė kaip terapija?
– Tikrai taip, kūryba – nuostabi terapija. Tada išmeti iš gyvenimo televiziją, kuri tik baugina kraupiomis žiniomis, turi veiklos, kuri nukelia ten, kur tau gera ir miela.
O konkrečiai man per karantiną rašant knygą net neteko patirti neigiamų emocijų dėl to, kad esu uždaryta ribotoje erdvėje, nes paprasčiausiai gyvenau savo knygoje.
– Greitai pavyko parašyti pirmąjį romaną?
– Žaibiškai. Tiesa, dabar iš to ima juokas, nes žinau, kiek darbo reikia įdėti, kad knyga būtų išleista. O tuomet, kaip ir daugumai naujokų, atrodė, kad mano kūrinį jau galima spausdinti.
Atsakymo iš leidyklos laukiau labai ilgai ir veikiausiai net nebūčiau sulaukusi, bet išdrįsau priminti. Deja, romanas buvo atmestas. Pasijutau morališkai sužlugdyta.
– Kaip pavyko save įtikinti, kad viena nesėkmė – dar ne istorijos pabaiga?
– Sukandau dantis, nurijau nuoskaudą. Aš kovotoja. Mano šeimos moterys ne iš kelmo spirtos, kovingai nusiteikusios asmenybės, ir aš ne prastesnė.
Pasakiau sau: nejau vieno žmogaus nuomonė sustabdys norą kurti? Atradau, kad pyktis – mano varomoji jėga. Visą neigiamą energiją galiu panaudoti, kad tobulėčiau, dirbčiau ir siekčiau tikslo. Bet koks negatyvumas mane dar labiau motyvuoja siekti daugiau.
Todėl atsisėdau ir parašiau antrą knygą. Tai buvo labai atsargus pasakojimas, tik jo trečdalis, nes vis tiek pasileidau plaukus ir likau ištikima sau. Paskui parašiau dar keturis romanus. Tik sau, nieko nesitikėdama, ir jokiems leidėjams nebesiūliau.
Bet kažkas ten, viršuje, nusprendė man atsiųsti meilės romanų autorę Lavisą Spell. Ji mane susirado ir paprašė būti jos kuriamo romano beta skaitytoja. Labai nustebau, kodėl pasirinko būtent mane. Pasirodo, skaitydavo mano tinklaraštį, kuriame publikuoju knygų apžvalgas.
Kai prasitariau, kad pati rašau romanus, paprašė ką nors parodyti. Net nežinau, kodėl jos rankose atsidūrė būtent „Tavo akimirkos nuodėmė“ – tai trečioji iš visų parašytų istorijų. Perskaičiusi pasakė: „Siųsk į leidyklą.“
Man buvo labai baugu, nes vis dar ryškiai prisiminiau, kaip buvau sutrypta pirmą kartą. Šiaip ne taip parašiau elektroninį laišką, bet nebuvo nieko sunkiau, nei paspausti mygtuką „Siųsti“.
Po savaitės strakaliojau iš laimės, nes BALTO leidybos namai atsakė, kad susidomėjo. Kol vyko leidybos procesas, parašiau dar keturias istorijas...
– Jei teisingai skaičiuoju, per gana trumpą laiką jums pavyko sukurti net devynių knygų siužetus. Kaip kyla kūrybinių idėjų?
– Taip, viena knyga jau išleista, kitos laukia eilės, o dar gal kokios šešios rašomos. Visi siužetai – skirtingi, tai ne tik meilės istorijos.
Galiu pasinerti į 1830 metų Londoną, galiu įsikūnyti į baltą vilką – vilkolakį, galiu mėgautis prabangiu gyvenimu Manhatane ar nuskristi į Kvebeką ir ką nors iškrėsti, o paskui tiesiog pailsėjusi grįžtu ten, kur sustojau.
Idėjų dažniausiai kyla, kai ką nors darau automatiškai ir sugebu atsijungti nuo aplinkos, paskęstu savyje, tyloje.
Kolegės žino, kad penktadieniais tvarkau namus – tai mano ritualas. Pakanka nusistverti šluotą, ir atskrenda mūza. Turbūt ji dirba viršvalandžius. Baigusi tvarkytis jau suprantu, apie ką rašysiu.
Nežinau, iš kur ateina mintys. Gal gyvenu užburtoje vietoje? Aplink namus – šimtametis miškas, ežeras, kapinės netoli. Gal kokia nors minčių erdvė atsiveria ar dar kas mistiško įvyksta. Iš pradžių topteli idėja, tada skverbiasi giliau, o jau paskui imu jaustis taip, kad, atrodo, jei neužrašysiu, tos mintys tiesiog užvaldys mane. Skamba kaip beprotybė, bet tai tiesa.
Net neįsivaizduoju, kaip klostysis siužetas, tiesiog pradedu rašyti, lyg kažkas man pasakotų įvykius. Kas tas kažkas, negaliu paaiškinti. Mūza, angelas ar dar kas švento. Ir net neįsivaizduoju, kodėl būtent man, bet negaliu skųstis.
Jaučiuosi esanti tarpininkė, kuri privalo tai užrašyti. Smagiausia būna, kai rašau ką nors juokingo. Aplinkiniams atrodo keistoka, kad juokiuosi kažką maigydama planšetiniame kompiuteryje. Juoktųsi ir jie, jei žinotų.
– Kad rašote, slėpėte net nuo namiškių?
– Mano šeima sužinojo tik tada, kai turėjau su leidykla pasirašyti sutartį. Neslėpiau, gal veikiau nedrįsau prasitarti. Juk nebuvau nei rašytoja, nei kaip nors susijusi su rašymu.
Aišku, kai sužinojo, nuostabai nebuvo ribų. Daugiau niekas mano paslapties nežino. Nei draugams, nei giminaičiams nesakiau. Kartais visai smagu žinoti kai ką, ko niekas kitas nežino. Ar kada nors pasakysiu? Nežinau.
– Kūryba daugeliui žmonių yra papildomos energijos šaltinis, o jums veikiausiai net tenka ieškoti būtų, kaip nuo jos atitrūkti. Kas apsaugo Tylą nuo galvoje ūžiančios minčių audros?
– Idėjos mane tikrai aplanko taip dažnai, kad net stengiuosi išguiti jas iš galvos, užrašau tik labiausiai užsispyrusius.
Kai reikia atsitraukti, pasitraukti ir viską gerai apgalvoti, pasiimu dėlionę. Tai man kaip meditacija, bet dažnai vis tiek baigiasi tuo, kad rankos dėlioja, o mintis ima suktis apie rašymą.
Sakiau, kad istorijas tarsi iš kažkur gaunu, bet niekada nepamirštu: nori gauti – turi duoti. Turiu būti sau įdomi, kad būtų įdomu skaityti mano knygas. Todėl sielą nuolatos maitinu kitų rašytojų knygomis. Jei nerašau, tai skaitau, jei neskaitau, tai rašau.
Arba piešiu. Ir negaliu gyventi be muzikos. Gimiau menininkų šeimoje. Muzika buvau maitinama dar mamos įsčiose, augau apsupta nuostabiausių garsų. Muzika be galo svarbi mano gyvenime, jos daug ir kūryboje. Jei būtų įmanoma, mano knygos turėtų garso takelius.
Kartais susigalvoju veiklos, kad tik nereikėtų rašyti. Siuvinėju, o kai reikia išvėdinti galvą, pasistveriu ištikimąjį keturkojį draugą, kuris dėl manęs galėtų numirti, ir mes einame keliais, laukais, miškais tik mums dviem žinomais keliais, savo mintis dovanodami vėjui. Juk gyvenimas toks gražus...
– Debiutinė jūsų knyga – netipiškas meilės romanas. Pagrindinė pasakojimo herojė – savarankiška ir stipri moteris, o ne Pelenė, kaip įprasta šio žanro kūriniuose. Kodėl?
– Gyvenime pasakų nebūna. Net vaikystėje jų neskaičiau, nors bibliotekininkės bandydavo įbrukti. Mano romanų herojės mėgina į gyvenimą kabintis nagais, ragais ir kitais būdais. Bet kuri išgyventų be to viską turinčio ir galinčio riterio blizgančiais šarvais. Nes mes, moterys, esame jėga.
Turiu sukūrusi dailininkę, dizainerę, fotografę, be penkių sekundžių pasaulio jaunių čempionę, net futbolo vartininkę turiu. Jos mylinčios, geros, gal kai kurios labiau pasiutusios, nei derėtų, nes kiekvienoje moteryje yra ir dalelė raganos, kuri gauna tai, ko užsimano.
Apie romaną „Tavo akimirkos nuodėmė“
Žavus architektas Mario Santosas su draugu užsuka į vieną Madrido barų užbaigti nesėkmingai prasidėjusios dienos. Netrukus pro duris įžengusi pribloškianti gražuolė akimirksniu užvaldo jauno vyro dėmesį.
Akivaizdu, kad Džo Si, kaip ir grupelė kitų, – nuolatiniai baro lankytojai. Prie nešiojamojo kompiuterio parimęs rašytojas paprašo pagalbos kuriant romano siužetą, ir Džo Si pradeda pasakoti apie aistringąją Džiordžiją, dėl kurios dėmesio ir meilės varžosi net trys vyrai.
Pasiklausyti Džo Si pasakojimo kas vakarą į barą ateina ne tik rašytojas, nuolatiniai klientai, bet ir Mario Santosas. Paslaptinga gražuolė vis labiau provokuoja ir kursto jo aistrą, o pasakojimas apie Džiordžiją kelia vis daugiau klausimų.
Kas iš tiesų yra Džo Si, kas jos pasakojime yra tiesa, o kas – pramanas, ir kuriam vyrui ji atiduos savo širdį ir aistringą kūną?
