Labai panašiai mano šviesaus atminimo senelė andai žiūrėjo televizorių. Tais senais laikais dienomis per televiziją būdavo transliuojama techninės profilaktikos lentelė. Senelė įsijungė televizorių ir įsistebeilijo į visiškai nekintantį vaizdą. Po gero pusvalandžio ji išjungė magiškąją dėžę ir nueidama ištarė: „Šiandien nieko gero nerodo.“
Dabar, kai aš žiūriu į telefoną kaip asilas į M.Abramovič, net pavydžiu senelei – mat manasis aparatas, skirtingai nei jos, ne tai kad nieko gero, bet apskritai nieko nerodo. Ką tik sumirgėjo, tris kartus persikrovė ir užsimerkė tarsi paskelbdamas beprecedentes sankcijas – visišką savo paslaugų embargą.
Beprasmiškai gniaužydamas telefoną rankoje tiesiog fiziškai pajuntu, kaip žemė išslysta iš po kojų ir aš koncentriniais ratais imu garmėti gal ir ne į pragarą, bet trisdešimt metų atgal. Mat ką tik įvairavau į Kauną, kur gatvės plačios kaip R.Šimašiaus užmojai siaurinti sostinės arterijas. Tokios plačios, kad gali pasiklysti tarp juostų skaičiaus, ką jau kalbėti apie galimybę be gūglo žemėlapio sklandžiai pasiekti miesto širdy įsikūrusį viešbutį.
Praeitis užklupo netikėtai.
Štai klaidžioju plačia Laisvės alėja laukdamas renginio, kuris numatytas po kelių valandų. Mat į buvusią Laikinąją sostinę atvykau dėl Kauno literatūros savaitės – nedidelio, bet jaukaus festivalio. Jis vyksta tik antrą kartą, bet pamažu įsirašo į gana įvairią Lietuvos literatūros festivalių rinką.
Taigi klaidžioju ir staiga suprantu, kad laikas – išties reliatyvi sąvoka, ypač kai neturi laikrodžio, kurį kartu su galimybe būti punktualiam pasiglemžė sugedęs telefonas. Galėtum daugmaž orientuotis pagal bažnyčių varpus, bet jų kažkodėl negirdėti. Galėtum pasitikrinti laiką pažvelgęs į miesto laikrodžius, bet tie dideli prietaisai, kažkada kaboję ant pastatų sienų, išnyko kartu su taksofono būdelėmis.
„Atsiprašau, gal žinote, kiek dabar valandų?“ – klausiu praeivio. Šis dėbteli tokiu žvilgsniu lyg prieš jį stovėtų arba sutrikusios psichikos asmuo, arba žmogus iš praeities. „Na, suprantat, telefonas sugedo“, – teisinuosi jau trečiam neandertalietį išvydusiam praeiviui ir suvokiu, kad tokių pažeminimų daugiau negaliu tverti.
Tad susirandu kelias prašmatnių laikrodžių ir dar prašmatnesnių telefonų parduotuvėles ir kaskart apsimesdamas, kad žadu ką nors įsigyti, tampu palyginti punktualus: pavartau rankose roleksą ar aifoną ir sužinojęs laiką traukiu durų link ramindamas pardavėją, kad man reikia laiko pagalvoti.
Juk net labai norėdamas aš nieko negalėčiau įsigyti – mokėjimo korteles palikau Vilniuje, nes šiais laikais juk šitaip patogu atsiskaityti telefonu, o kišenėje tebarška keliolika eurų, kurių turėtų užtekti duonai ir vandeniui.
Jaučiuosi tarsi atjungtas nuo svifto – tuo pat metu ir turtuolis, ir vargšas.
Tačiau bjauriausiai pasijuntu imdamas interviu iš Kauno literatūros savaitėje viešėjusio serbų rašytojo D.Velikičiaus, kuris andai kritikavo diktatoriaus S.Miloševičiaus režimą, o dabartinį Serbijos prezidentą A.Vučičių vadina mafiozu.
Susitinkam, sveikinamės, šypsomės. Aš užsimiršęs išsitraukiu iš kišenės telefoną ir staiga suvokiu, kad esu atjungtas ne tik nuo svifto, bet ir nuo diktofono. Besišypsantį veidą iškreipia siaubo grimasa, rankos ima virpėti, išpila prakaitas. Pašnekovas nerūpestingai užsimena apie Merfio dėsnius, o aš griebiuosi tušinuko ir popieriaus.
D.Velikičius angliškai kalba apie savo kūrybą ir gyvenimą, o aš bandau spėti paskui. Nesiseka, nes įsitikinu, kad nelavinami įgūdžiai išblunka kaip nereikšmingi atsiminimai: pajuntu, kad rašymas ranka prilygsta mezgimui virbalais, kuriuos esi laikęs prieš gerus tris dešimtmečius.
Tada, kai medine ranka bandžiau žymėtis protingas frazes, o ant stalo gulintis telefonas žvelgė į mane kaip M.Abramovič į asilą, aš visa savo esybe pajutau, kaip nesinori grįžti ten, kur netrukus atsidurs Rusija, svajojusi paskui save nusitempti ne vien Ukrainą.
