2022-aisiais gynybinei Vilniaus miesto sienai, mininčiai dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, sukanka 500 metų. Siena statyta anuometinių LDK gyventojų prašymu, jos idėją palaimino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, daug gyventojų patys prisidėjo prie sienos statybos darbų. Su – nors, deja, menkai išlikusia – miesto siena siejasi šiandien itin aktuali (i)migracijos problematika.
Augant migrantų ir karo pabėgėlių srautams, statant naujus įvirtinimus (fizinis barjeras pasienyje su Baltarusija), stebint geopolitinius pasaulio pokyčius, norisi permąstytį individų, atsidūrusių komplikuotoje situacijoje, kasdienius iššūkius ir būsenas. Apmąstyti dabartį per tekstus kaip dialogo su komplikuota šiuolaikybe forma ar, priešingai, galimybe trumpam atitrūkti nuo invazyvaus slegiančių įvykių srauto.
Migraciją literatūroje galima suvokti kaip tam tikrą idėjų, perimtų kultūriškai ar/ir socialiai, sintezę, kaip nuolatinius idėjų mainus, kai su kiekvieno naujo teksto pasirodymu metamas iššūkis tradicijos vientisumui ir „saugumui“.
Migruoja teksto konstravimo būdai, temos, meninės priemonės, mentalitetų ir tapatybių skirtumai, sykiu migruoja ir drąsa kalbėti kitaip, galynėtis su nusistovėjusiomis lauko taisyklėmis, madomis ir įtakomis. Vieni autoriai renkasi iš dalies saugesnę poziciją būti tradicijos tęsėjais, kiti ieško galimybių ją transformuoti – atsidurti kitoje „sienos“ pusėje, brėžti naujas literatūros miesto ribas.
Anuometinė Vilniaus miesto siena turėjo 10 vartų, per kuriuos buvo galima patekti į miesto centrą ar iš jo išvykti. Dešimtųjų – jubiliejinių – Pož(i)eminių skaitymų metu tekstais dalinsis skirtingų kartų, stilių, patirčių poetai ir prozininkai. Kiekvienas autorius savo skaitymą pabaigs perskaitydamas pasirinktą ukrainiečių literatūros tekstą. Prieš renginį bus galima apžiūrėti renginio dešimtmetį menančius plakatus.
