Rusijoje springsta knygų leidyba Karas Ukrainoje paveikė ir Lietuvos leidėjų situaciją

Rusijos skaitytojams, matyt, skaudžiausia, kad knygos šioje šalyje jau pabrango, o artimiausiu metu jų kaina dar labiau išaugs.

„Rusijos knygų rinka dar prieš karą Ukrainoje išgyveno didelę krizę dėl pasaulinio popieriaus ir tipografijos pajėgumų deficito, o pastaruoju metu ši padėtis tapo dar sudėtingesnė“, – teigė rusų literatūros apžvalgininkė Galina Juzefovič.

Dėl rublio kurso kritimo ir toliau brangs tiek popierius, tiek spauda, o bendradarbiavimo su užsienio tiekėjais ir tipografijos įmonėmis (pavyzdžiui, rusų leidybos holdingas „Eksmo-AST“ dalį tiražo spausdindavo Kazachstane, leidykla „Sindbad“ – Lietuvoje) greičiausiai teks atsisakyti vien dėl finansinių problemų.

Be to, dėl Rusijai Vakarų įvestų sankcijų jau sutrūkinėjo knygų tiekimo grandinės, o pasenusios tipografinės įrangos operatyviai nepavyks atnaujinti ar pakeisti.

Taigi rusų leidėjai prognozuoja, kad dar iki vasaros knygos pabrangs 30–50 proc. Ir tai optimistinė prognozė tikintis, kad situacija dar labiau nepablogės.

Prognozuojama, kad iki liepos mėnesio spaustuvėse dings ne tik europietiškas popierius, bet ir dažai. Penktasis Europos Sąjungos sankcijų paketas dar labiau paaštrins knygų spausdinimo krizę: prie popieriaus trūkumo prisidės dažų ir rašalo, kuris daugiausia importuojamas iš ES, trūkumas.

Pasak spaustuvininkų ir leidėjų, Europos gamintojai jau nutraukia dažų ir rašalo tiekimą, o Kinijos analogai yra 80–100 proc. brangesni. Net jei tiekėjai suksis labai greitai, spaustuvės liepos pabaigoje vis tiek turėtų sustoti.

Nors knygos pabrangs, jų kokybė nepagerės. Spėjama, kad ji kaip tik smarkiai pablogės: jau dabar knygų leidėjai pereina prie pačių pigiausių medžiagų ir technologijų, taigi nei prašmatnių knygų viršelių, nei medžiaginių skirtukų, nei spalvotų iliustracijų paprasčiausiai neliks.

Knygų platinimas taip pat susidūrė su problemomis. Ypač totalaus popierinių knygų brangimo kontekste. Pardavimas menksta, knygynams, kurie ir anksčiau išgyveno ne geriausius laikus, bus itin sudėtinga sudurti galą su galu.

Jau šiandien aišku, kad išliks ne visi. Per pandemiją Rusijoje bankrutavo daugiausia nedideli nepriklausomi knygynai, o šįsyk išlikti bus nelengva net milžinams.

Per pastaruosius dvejus metus Rusijos leidėjai pamažu persiorientavo į garsinių ir elektroninių knygų formatą.

Tikėtina, kad ši tendencija turėtų stiprėti.

Kita vertus, švedų kompanija „Storytel“ jau pristabdė vieną ambicingiausių šios srities projektų, tad ir garsaknygių ateitis Rusijoje atrodo miglota.

Knygų tiražai Rusijoje vargu ar labai sumažės, nes spausdinti nedidelius tiražus itin brangu. Tačiau leidžiamų knygų pavadinimų tikrai sumažės.

Dauguma leidyklų jau pradėjo keisti savo planus: atsisako leisti arba atideda neribotam laikui visas knygas, kurios neturi potencijos tapti bestseleriais.

Žodžiu, knygų asortimentas neišvengiamai susiaurės, ypač naujoviškų, originalių, neįprastų leidinių sąskaita.

Leidėjų komunikacija su skaitytojais iki šiol Rusijoje daugiausia rėmėsi socialiniais tinklais, todėl daugeliui leidyklų, ypač nedidelių, feisbuko ir instagramo praradimas tapo itin skausmingu smūgiu.

Tiesioginė reklama knygų sferoje nėra itin efektyvi ir ne visada atsiperka, tad leidėjai prarado svarbiausius ryšio su skaitytojais palaikymo kanalus: jiems tapo sudėtingiau pasakoti apie naujienas ir akcijas, anonsuoti susitikimus su rašytojais ir gauti atgalinį ryšį.

Kai kas viliasi, kad šiuo požiūriu iš dalies gali padėti socialiniai tinklai „VKontekte“ ir „Telegram“, tačiau išsaugoti buvusio ryšio su skaitytojais tikrai nepavyks.

Viena opiausių Rusijos leidėjų problemų – užsienio knygų leidybos teisės. Iš Rusijos knygų rinkos demonstratyviai pasitraukė daug literatūros žvaigždžių, tokių kaip Stephenas Kingas ir Neilas Gaimanas.

Beje, S.Kingo knygos šioje šalyje yra pačios perkamiausios.

Rusijai skausmingas ir koncerno „Penguin Random House“, vieno stambiausių literatūrinių teisių turėtojų, pasitraukimas iš šalies. Tą patį jau padarė ir leidyklos „Macmillans“, „Simon and Schuster“ bei „Hachette“.

Rusijos leidyklos „Eksmo“ atstovai apskaičiavo, kad jau įsigytų teisių užteks pusmečiui ar metams, o vėliau užsienio literatūros asortimentas smarkiai sumažės.

Nerimą kelia ir tokie įvykiai kaip Kirovo arbitražo teismo atsisakymas iškelti bylą Rusijos verslininkui, kuris nelegaliai panaudojo reklamoje Paršiuko Pepos įvaizdį.

Teisėjas pasirėmė Vladimiro Putino naujuoju įstatymu „Apie specialių ekonominių priemonių taikymą dėl JAV ir su jomis susijusių užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų nedraugiškų veiksmų“ ir atmetė Didžiosios Britanijos kompanijos „Entertainment One UK Ltd.“ ieškinį. Jei tokie sprendimai taps norma, su Rusija liausis bendradarbiauti net tie autorių teisių turėtojai, kurie kol kas nenutraukė ryšių su šia šalimi.

Bet kokiu atveju sąlyginis autorių teisių brangumas Rusijos rinkoje pamažu tampa neįkandamas daugeliui leidyklų, tad net pagal patį idiliškiausią scenarijų keletą artimiausių metų šalyje bus perkami ir verčiami tik bestseleriai, aukojant visa kita.

Rusijos knygų rinkai ir apskritai šios šalies literatūrai bene didžiausią pavojų kelia cenzūra. Daugelis veikėjų, palaikančių Rusijos valdžią, tikisi, kad netrukus visa „neteisinga“, „kosmopolitinė“ literatūra bus išrauta su šaknimis, o jos vietą užims „teisinga“, „patriotiška“.

Aišku, visapusiškos valstybinės cenzūros įvedimas – sudėtingas ir brangus reikalas, o knygų rinka nėra pakankamai didelė ir įtakinga, kad valdžiai apsimokėtų ją visiškai kontroliuoti.

Tačiau tai nereiškia, kad bendras spaudimas ir visuotinė baimė nepaskatins leidėjų savotiškai iš anksto apsidrausti ir tiesiog neleisti ideologiškai „abejotinų“ knygų.

Juolab kad kai kurių Rusijos vaikų literatūros leidyklų, pakeitusių savo politiką po „Įstatymo apie vaikų apsaugą nuo nepageidaujamos informacijos“ priėmimo 2010 metais, liudija, kad savicenzūra šioje šalyje veikia efektyviau negu oficialioji cenzūra. („Meduza“, LR)

Lietuvos leidėjų asociacijos direktorė

„Karas Ukrainoje paveikė ir Lietuvos leidėjų situaciją. Lyginant su praėjusiais metais, knygų pardavimas krito apie 20 proc. Vienos leidyklos tai jaučia, kitos ne, bet vidurkis yra būtent toks. Pandemija žmonėms buvo savotiškas nuotykis – atsirado daugiau laisvo laiko, tad knygų buvo ir daugiau perkama, ir skaitoma. O prasidėjus karui lietuvių skaitymo įpročiai labai pasikeitė – knygų ir perkama, ir skaitoma mažiau. Mat smarkiai pasikeitė informacinis fonas, privertęs potencialius knygų skaitytojus domėtis realiais įvykiais Ukrainoje. Dar vienas svarbus dalykas – dėl pasaulinės popieriaus krizės jis per pastaruosius dvejus metus pabrango apie 40 proc. Tad pabrango ir Lietuvos leidyklų leidžiamos knygos. Be to, mažėja tiražai, nes bibliotekų finansavimas ir įsigyjamas egzempliorių skaičius liko daugmaž toks pat.“