Karmelio grožis palaimintojo, kunigo, filosofijos profesoriaus Tito Brandsmos akimis

Karmelitų brolio, kunigo, filosofijos profesoriaus paskaitų vertimas į lietuvių kalbą pasirodo vienu metu su jo kanonizacija – popiežius Pranciškus Dachau kankinį pal. T.Brandsmą šventuoju paskelbs 2022 m. gegužės 15 d.

„Karmelio grožis“ – tai išgrynintas klasikinis karmelitų dvasingumo aprašymas, kuriame dėstoma plačiai apimanti karmelitų maldos mokyklos vystymosi perspektyva nuo viduramžių iki XX a. vidurio, įtraukiant ir „senosios observancijos“, arba OCarm, ir „basųjų“, arba šv.Teresės, tradicijas, laikant jas tos pačios šaknies atžalomis.

„Karmelitų dvasingumas – tai maldos gyvenimas, broliškumas, apaštalavimas. Tokį gyvenimo būdą galime taikyti ir savo kasdieniame gyvenime, taip suteikdami jam gilesnę prasmę ir išsipildymą per tikėjimą, viltį ir meilę“, – tokia mintis skamba knygoje „Karmelio grožis“ ir kviečia skaitytoją į savo kasdienybę įnešti dalelę karmelitų dvasios.

Lrytas.lt skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.

Karmelitų dvasingumui labai būdinga dvasinį gyvenimą suvokti kaip augantį; ir čia Pranašo gyvenimas suteikia mums dar vieną svarbią pamoką. Dvasiniam mūsų gyvenimui, lygiai kaip ir fiziniam, reikia maisto. Šventajame Rašte rašoma, kaip Elijas, pasisėmęs jėgų iš mistinio maisto, kurio jam parūpino angelas, iki Horebo kalno ėjo keturiasdešimt dienų ir naktų. (plg. 1 Kar 19, 8) Ten jam buvo leista išvysti Dievą. Mūsų dvasinis ir mistinis gyvenimas trokšta šventojo Maisto, kurį Dievas teikia mums per Šventąjį Altoriaus Sakramentą.

Karmelio mokykloje mistinis kontempliatyvus gyvenimas yra eucharistinio gyvenimo vaisius. Elijo gyvenime stulbinamai išnyra Švenčiausias Altoriaus Sakramentas, mūsų maldos gyvenimo šaltinis. Jam patiekta stebuklinga duona yra tobulas paveikslas to eucharistinio maisto, kurio pastiprinti keliaujame gyvenimo kelionę čia, žemėje.

Nėra taip, kad Karmeliui buvo patikėtas ypatingas Švč. Sakramento kultas, bet galime pasakyti, kad tai visada buvo nuolatinė ir svarbi karmelitų tradicijos dalis. Daugelis mūsų vienuolynų buvo eucharistinio garbinimo centrai. Šv.Mariją Magdaleną de Pazzi į Florencijos Karmelį patraukė tai, kad seserys kasdien priimdavo šventąją Komuniją, o tai anais laikais nebuvo įprasta.

Šv.Teresei nebuvo didesnio džiaugsmo nei duris atvėrusi nauja bažnyčia ar koplyčia – Viešpaties buveinė. Reguloje numatyta, kad visi karmelitų bendruomenės nariai kasdien aplankytų Šventąją Auką ir kad koplyčia būtų vienuolyno viduryje, lengvai pasiekiama bet kuriuo metu, o Liturginės valandos būtų kalbamos prieš Švč.Sakramentą.{...} l

Šioje mokykloje mistinis gyvenimas yra neribojama ir gryna Dievo dovana. Vis dėlto jis karmelitui nustatytas kaip gyvenimo tikslas, kaip šlovė, kuria Dievas gali karūnuoti mūsų gyvenimą žemėje. Tai nurodo, kad karmelitų dvasingumas turi stengtis pakylėti sielas iki tokio nusiteikimo, su kuriuo dera tokia laisva Dievo dovana.

Bet tiesa, kad net tokia sielos būsena, kad ir kokia tobula, nereiškia, jog ši dovana bus įteikta kaip teisėtai priklausanti. Ji visada lieka laisvai teikiama Dievo. Teologai daug diskutavo dėl šio ypatingo mistinio gyvenimo aspekto, ir tai glaudžiai susiję su kitu klausimu, į kurį pateikta daugybė atsakymų – ypatingas išrinkimas, arba pašaukimas mistiniam gyvenimui. Šiuo klausimu turime labai daug skirtingų nuomonių. Vieni pabrėžia mistinį gyvenimą kaip ypatingą Dievo dovaną, ir dėl to tai negali būti pašaukimo objektas. Kiti eina toliau ir sako, kad tokios malonės negalime nei trokšti, nei melsti ją gauti.

Tokiu požiūriu, mistiniam būviui neįmanoma nei pasiruošti, nei kelti klausimo apie tinkamą nusiteikimą. Ir nors ši mokykla pripažįsta „imlumą“, vis dėlto pareiškia, kad toks imlumas nieko nenusveria, nes Dievas dalija savo dovanas, kaip nori, ir žmogus savo pastangomis to imlumo negali nei padidinti, nei jo auginti.

Tai „Oratio Infusa“ mokykla, mistinę malonę laikanti laisvai teikiama dovana. Priešingos pozicijos laikosi „Oratio Acquisita“ mokykla, mieliau pabrėžianti žmogaus veiklą, kartais tarsi teigdama, kad Dievas, kurio dosnumo niekas neperžengs, yra įpareigotas suteikti šią malonę tiems, kurie deda visas įmanomas pastangas tapti jos verti. Ši malonė yra teisėtai įgyta dvasinio gyvenimo karūna, tad jei ji suteikiama ne visiems, nereiškia, kad Jis nenori ja pasidalyti su visais žmonėmis; tiesiog tik saujelė pasistengė tapti jos verti.

Žakas de Vitri Karmelio kontempliatyviuosius palygino su zujančiomis bitelėmis. Ieškodamos medaus jos skraidžioja virš plačiausių viržynų. Medaus atsargas surenka atokiau nuo gyvenimo keliamų dulkių ir nešvarumų, gaiviose ir atvirose erdvėse. Žemiškais reikalais besirūpinantiems ta vieta atrodo nuobodi ir nepatraukli, bet kontempliatyviesiems dykuma žydi tarsi rožė.

Ankstyvą rudenį kiekvienas viržio ūgliukas apsisiaučia karališka livrėja, ir tos atokios viržynės sužėri nuo vieno krašto iki kito kaip purpurinis atgailos simbolis. Varpelių gelmėse glūdi medus. Argi tai ne tobulas mūsų gyvenimo vaizdinys? Visame rudeniniame mūsų gyvenimo viržyne žydi begalė ūgliukų – paprastos mūsų kasdienės pareigos, atliekamos su meilės ir atgailos dvasia. Jose apstu medaus. Tad tarsi darbščios bitelės kaupkime dvasines atsargas iš savo kasdienių įprastų veiksmų.

Kad ir kaip gražiai pamaldumą Marijai aprašė brolis Šventojo Augustino Mykolas, Karmelio tradicijoje gyvas dar vienas šio pamaldumo aspektas, apie kurį užsimenama aukščiau minėtame veikale, bet plačiau nevystoma. Vis dėlto, norint ištirti giliausias Karmelio mokyklos gelmes, būtina apžvelgti išskirtinius jo bruožus. Turime pasiekti panašumą į Mariją, ypač tam, kad pripažintume joje didžiausią tobulumą, kurį žmogus yra pasiekęs Dievo malone. Šis tobulumas taip pat gali augti mumyse, jei atsispindėsime Marijoje ir vienysimės su ja.

Toks turėtų būti mūsų pamaldumo Marijai tikslas: būti dar viena Dievo Motina, kad ir mumyse būtų pradėtas Dievas ir kad mes Jį pagimdytume. Įsikūnijimo slėpinys parodė, koks vertingas Dievui žmogus, kaip artimai Dievas nori su žmogumi susivienyti. Šis slėpinys mūsų protų dėmesį į amžiną Sūnaus gimimą iš Tėvo patraukia kaip į giliausią Jo Meilės slėpinio priežastį. Švenčiant trejas šventąsias Kalėdų Mišias, pirmiausia švenčiamas gimimas iš Tėvo, tada iš Švč. Mergelės Marijos ir galiausiai Dievo gimimas mumyse. Tai daroma sąmoningai, ir šis trigubas gimimas turi būti suprantamas kaip vienos amžinos Meilės apreiškimas.

Mums turėtų nuolat būti Kalėdos, tokį trigubą gimimą visada turėtume vertinti kaip vieno didžio meilės vyksmo etapus. Marija yra Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus Motina ir Dievo Šventosios Dvasios sutuoktinė. Joje įvyksta tas trigubas gimimas. Turime iš jos mokytis, kaip tą įgyvendinti savyje. Švenčiausioji Trejybė ir mus pasirinko kaip buveinę, kad apdovanotų tokiomis pačiomis išimtinėmis teisėmis, kuriomis žavimės Marijoje ir kurias Dievas nori suteikti mums. Tuo norėčiau pasakyti, kad „Įsikūnijimo slėpinys yra dar viena karmelitų mistikos, karmelitų dvasinio gyvenimo santrauka“.

O dabar paskutinė mintis. Mistinio gyvenimo pradžia yra Dievas, veikiantis ir gyvenantis mumyse. Dievo veikime turime įžvelgti tęsiamą Kūrimą, kuris savo ruožtu yra amžino Sūnaus gimimo iš Tėvo bei Šventosios Dvasios gimimo iš Tėvo ir Sūnaus tąsa ir tolesnis atskleidimas.

Mūsų gyvenime turi vėl atgimti žinojimas, kad Dievas yra mumyse, kad mumyse gyvena Švenčiausioji Trejybė. Dievas turi mumyse vėl gyventi, vėl gimti. Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį, kad galėtume savo prigimtį suvienyti su dieviškumu. Turime vienytis su Kristumi, o Jame, su Juo ir per Jį – su Švenčiausiąja Trejybe. Joks kitas kūrinys nepatyrė tokios malonės giliau nei Marija.

Ji yra mūsų Motina ir pavyzdys, kaip Dievas vėl turi gimti mumyse. Turime pripažinti, kad esame jos vaikai, nes jos Sūnus yra mūsų Brolis. Ji taip pat išmokys mus, kaip pradėti Kristų, Jį išnešioti ir pagimdyti. Marijos žodžiais drauge su šv. Terese tarkime: „Ecce ancilla Domini, fiat mihi secundum verbum tuum“ – „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“ (plg. Lk 1, 38).