Pagrindinė knygos tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja V. Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu nei įprasta – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.
Knygos turinys sąveikauja su esamuoju laiku
Knygoje dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.
„Romane fiksuojamus pandeminius siužetus galima laikyti buvusio pasaulio dokumentacija, fragmentiškomis praėjusios epochos nuotraukomis. Kita vertus, bet kurios knygos turinys visada neišvengiamai koreliuoja su esamuoju laiku, dabarties įvykiais, nebūtinai tiesiogiai apie juos kalbėdamas. Visgi sunku mąstyti ar komentuoti apie „Rožių ir bulvių“ sąveikavimą su kruvina Ukrainos genocido šiandiena, kai daugelio perdegusi emocinė sveikata blokuoja skaitymo poreikį apskritai.
Knygoje gausiai kalbama apie sielvartą, liūdesį, vienišumą, globalią ir asmeninę kančias – amžinuosius, laimės pasienyje egzistuojančius, turinius. Jie atskleidžiami ne kaip laimės priešybė, o mūsų ir pasaulio visumos dalis“, – apie tai, kaip knyga ir pagrindinė jos tema suskamba pasikeitusiuose kasdienybės kontekstuose sako V. Grainytė.
Netradicinė forma – ir flirtas su siurrealistine technika, ir konceptualus sprendimas
Romane personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis.
„Knygos forma radosi ir gryninosi palaipsniui, jungiant, atrodytų, nesujungiamus žanrus, siužetus, įžvalgas, pasitelkiant poetinę asociacijų logiką, o vėliau – racionalų dramaturginį mąstymą. Knygos forma vienu metu yra ir flirtas su siurrealistine technika, ir konceptualus sprendimas, leidžiantis išgryninti „Rožių ir bulvių“ sumanymo ašį: knygos veikėjo rašomą knygą apie laimę lydi jos turinį atliepiantys įvykiai.
Rūpėjo kelti klausimus, dekonstruoti, demaskuoti, analizuoti įvairias laimės formas, su ja susijusių stereotipų absurdiškumą bei dviprasmybes. O paradoksas, sutrikimo efektas yra neišvengiama tokio metodo pasekmė. Knygoje nuolat vyksta temų ir įsitvirtinusių normų apvertimas aukštyn kojomis bei simbiotinis sugretinimas to, kas rupu, ateina, sakytum, iš tamsos, požemio, pasąmonės (bulvė) ir skleidžiasi puošniais racionalumo žiedais į išorę (rožė)“, – pasakoja autorė.
Į anglų kalbą knygą vertė Karla Gruodis. Leidybos partneriai: Vytauto Didžiojo universitetas ir Kaunas Europos kultūros sostinė 2022.
Vaiva Grainytė – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą-performansą „Saulė ir jūra“ pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą“. Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai“ (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai“ (2019) – nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.
