Detektyvų žvaigždė: „Stengiuosi vengti detalių, kurios padėtų nusikaltėliams įgyvendinti savo užmačias“

Lietuvoje S. Becketto detektyvų serija apie teismo mediką Deividą Hanterį – „Mirties chemija“, „Įrašyta kauluose“, „Mirusiųjų šnabždesiai“ – sulaukė didelio dėmesio, pasibaigus tiražams, skaitytojai nuolat jų teiraujasi, tad skaitytojų pageidavimu S. Becketto trileriai sugrįžta. O metų pabaigoje pasirodys ir šiuo metu į lietuvių kalbą verčiamas naujausias S. Becketto detektyvas „Prarastieji“. O kol laukiame naujo S. Becketto detektyvo, sugrįžta pirmasis – intelektualus, įtampos kupinas britiškas detektyvas „Mirties chemija“, kurį į lietuvių kalbą vertė Vytautas Petrukaitis.

„Mirties chemija“ – pirmoji pažintis su Deividu Hanteriu, žymiausiu teismo mediku visoje Anglijoje. Tačiau puikus specialistas po žmonos ir dukters žūties palieka Londoną ir persikrausto į mažą kaimelį, kur pradeda dirbti paprastu gydytoju. Ši vieta jam tampa pabėgimu, nes niekas iš kaimo gyventojų nežino jo praeities. Po trejų ramaus kaimo gyvenimo metų du berniukai randa vietinės rašytojos lavoną su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Kaip medikas, Hanteris privalo apžiūrėti negyvėlę, o tuo metu pradingsta antra kaimelio gyventoja. Įtarimas krinta ant gydytojo, nes jis vis dar tebeatrodo svetimas.

Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, kaime isterija apima vis daugiau žmonių, nes vieną žiaurią ir keistą žmogžudystę veja kitos. Kiek skausmo ir nelaimių galima pakelti? Kas yra blogis ir kodėl žmonės taip žiauriai elgiasi vieni su kitais? Deividas Hanteris ieško atsakymų į šiuos klausimus, bandydamas suprasti, ką mes padarome su savo ir kitų gyvenimais. Jo teismo medicinos žinios ir talentas padeda įžvelgti tai, ko nepastebi kiti.

2002 metais anglų kalbos dėstytojas, roko grupių būgnininkas, žurnalistas apsilankė Tenesio teismo akademijoje, vadinamoje tiesiog Lavonų ūkiu. Tuo metu laisvai samdomas žurnalistas S. Beckettas gavo užduotį parašyti straipsnį apie šį Tenesyje esantį antropologinių tyrimų centrą, vienintelį tokį pasaulyje, kur tikri žmonių palaikai buvo naudojami irimui tirti ir nustatyti, kiek laiko praėjo nuo mirties. Tiriant žmogžudystes abu šie dalykai be galo svarbūs, tad čia mokėsi JAV policijos pareigūnai ir kriminalistai. Mokymų metu Lavonų ūkyje nusikaltimo scenos buvo inscenizuojamos pasitelkiant tikrų žmonių kūnus. 

S. Beckettas prisimena, kad tai buvo šiurpi, žiauri, tačiau neįkainojama patirtis, kuri ir suteikė pagrindą pirmam romanui „Mirties chemija“. Rašytojas prisimena, kaip jam teko stebėti treniruotę, kurios tikslas – atrasti serijinio žudiko pėdsakus. „Treniruotei buvo pasitelkti prieš pusmetį užkasti kūnai. Tikėjausi, kad tik stebėsiu, kaip viskas vyksta, bet paskutinę dieną vienas kriminalistikos mokslininkas pasiūlė ir man prisidėti. Su apsauginiu kombinezonu, kauke, pirštinėmis ir specialiais batais padėjau policijos pareigūnams atrasti vieną iš kūnų“, – išskirtinę patirtį, inspiravusią trilerių seriją prisimena S. Beckettas. Romanuose šią amerikietišką teismo praktiką rašytojas perkėlė į gimtąją Didžiąją Britaniją – teismo medikas Deividas Hunteris, mokęsis Lavonų ūkyje, dirba Didžiojoje Britanijoje.       

S. Becketto detektyvai kupini daugybės detalių ir įdomių, specifinių teismo medicinos žinių. Nuo policijos procedūrų iki pelkių gyvių mitybos niuansų. Kaip rašytojui pavyksta prisikasti prie tokios dažnai neviešinamos informacijos? S. Beckettas pripažįsta, kad jo romanai reikalauja nuodugnių tyrimų. Tiesa, kai kuri informacija lengvai prieinama internete, rašytojas sukaupęs ir įspūdingą teismo medicinos vadovėlių kolekciją. Tačiau labiausiai autorius vertina ekspertų patarimus, nes jų žinios ateina iš realios patirties ir ekspertizės. Tiesa, S. Beckettas pripažįsta, kad sunkiausia dalis – ne tyrimas, o jau bandymas vėliau visa tai natūraliai įtraukti į istoriją, kad tai nebūtų tik sausa informacija, bet gyvas ir įtraukiantis pasakojimas.  

Tačiau ar tokių detalių atskleidimas negali pasitarnauti nusikaltėliams? „Iš tiesų šiek tiek bijau, tačiau stengiuosi vengti bet kokių detalių, galinčių padėti praktiškai įgyvendinti nusikaltimą. Pavyzdžiui, tikrai abejoju, kad žinia, jog lervos gali būti panaudotos mirties laikui nustatyti, padėtų kam nors planuojant žmogžudystę“, – sako „Mirties chemijos“ autorius.

S. Beckettas pasakoja, kad pagrindinis „Mirties chemijos“ veikėjas Deividas Hanteris labai panašus į kriminalistus antropologus, kurie tyrimą suvokia kaip būtiną sudėti dėlionę. Tačiau esminis skirtumas – daugelis kriminalistų antropologų sugeba atsiriboti nuo savo darbo, tai jų išgyvenimo garantas, o Hanteris – ne, jis visas pasinėręs į darbą. Tačiau rašytojas pripažįsta, kad ir gyvenime teko sutikti kriminalistų, kuriuos jų tirtos bylos itin sukrėtė ir pakeitė. 

„Mirties chemijos“ autorius pasakoja, kad jam buvo labai svarbu sukurti žmogišką personažą. „Visuomet labai domėjausi psichologija, tai matyti ir iš mano knygų. Kurdamas Hanterį, galėjau suformuoti sudėtingą charakterį – su silpnybėmis ir stipriosiomis pusėmis – kiek netipišką herojų. Jis nėra „mačo“, nesišvaisto kumščiais, o jeigu pakeltų ranką, tikriausiai pralaimėtų. Jis žmogiškas, abejojantis, klystantis, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Man jis patinka daug labiau, nei koks visada teisingai besielgiantis supermenas. Žmonės gyvendami keičiasi. Hanteris visą laiką kovoja su savo demonais ir bando būti sąžiningas pats sau. Jis plėšosi tarp to, ką sužino kaip mokslininkas, ir to, ką jam sako instinktai“, – pagrindinį „Mirties chemijos“ veikėją apibūdina autorius. Tiesa, dar viena kriminalistui svarbi savybė – atsparus skrandis. Kodėl – sužinosite knygoje. 

Išskirtinis „Mirties chemijos“, taip pat ir kitų S. Becketto detektyvų bruožas – veiksmo vieta. Tai niūrios, mažos ir uždaros bendruomenės atmosfera persmelktos istorijos. „Mirties chemijoje“ tai uždaras Norfolko Broudų regionas. Pasak S. Becketto, gera veiksmo vieta gali padėti kurti atmosferą bei nuotaiką, bet ir daugiau nei tik knygos foną. Vieta tampa tarsi atskiru veikėju. Tiesa, rašytojas pripažįsta, kad didžioji dalis knygų veiksmo vietų yra sukurtos. „Nevaržau savęs realios vietos aprašymu, aš labiau linkęs kurti istorijai tinkantį kraštovaizdį. Svarbiausia skaitytojų gebėjimas „matyti“ vietas ir scenas, tarsi jie patys būtų ten. Su vietovėmis elgiuosi kaip ir su veikėjais. Nors jie iš tikrųjų neegzistuoja, noriu, kad žmonės tikėtų jų egzistavimo galimybe.“   

Rašytojas S. Beckettas pastebi, kad labai keičiasi detektyvų ir trilerių skaitytojų skonis. „Kadaise mirtis nunuodijus galėjo atrodyti labai šokiruojanti, tačiau akivaizdu, kad trilerių ir detektyvų skaitytojai tapo išrankesni, žanrui teko prisitaikyti. Jokiu būdu nenoriu ginti perteklinės prievartos, pasitelkiamos tik skaitytojui pagąsdinti. Tačiau dauguma detektyvų dabar yra realistiškesni, nei „senais gerais laikais“, kai mirtis atrodė labai higieniškai. Kiekviena žmogžudystė neišvengiamai yra brutali ir siaubinga. Pavyzdžiui, dauguma nuodų aukai reiškia ilgą ir kankinančią agoniją, kupiną skausmo bei baimės. Manau, kad šiuolaikinė detektyvinė literatūra tiesiog vėl sugražina šį faktą“, – pastebi „Mirties chemijos“ autorius. Pasak rašytojo, kad ir kaip norėtume gyventi pasaulyje be nusikaltimų, visgi žmonės klysta, yra pavydūs, emocingi, elgiasi neracionaliai. Deja, visa tai yra žmogiškosios prigimties dalis, ir, kaip pastebi S. Beckettas, nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors keistųsi. 

Realybėje pilna prievartos, nusikaltimų ir žiaurumų, tad kodėl skaitytojai vis dar nori skaityti ir šokiruojančius detektyvus? Tai amžinas klausimas, bet „Mirties chemijos“ autorius svarsto, kad gal žmonėms „būdingas noras matyti, kaip lengvai „normali“ egzistencija gali apvirsti aukštyn kojomis. Tačiau čia greitai susiduriame su moralės normų ribomis, pavyzdžiui, kai reikia atitverti avarijos vietą nuo smalsuolių. Didysis fikcijos ir realaus pasaulio skirtumas tas, kad nusikalstamumas romanuose ir filmuose paklūsta aukštesnei tvarkai: žudikai sugaunami ir nubaudžiami, o pagrindiniai veikėjai lieka gyvi. Lyginant su nenuspėjamu pasauliu, kuriame gyvename, tai labai guodžia“, – sako rašytojas S. Beckettas, kurio trileris „Mirties chemija“ vėl pasirodė lietuviškai.