Tikrų istorinių faktų, asmenybių bei paslapčių pilnas ir antrasis istorinis detektyvas „Drakono uodega“, kviečiantis į neįtikėtiną kelionę po pasaulį su paveikslais ir drakonais.
Iš Čikagos meno muziejaus pagrobtas Marco Chagallo paveikslas „Baltasis nukryžiavimas“. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir dar viena vertingo dailės kūrinio vagystė. Tačiau nusikaltimo motyvai gali būti kur kas paslaptingesni – yra manančių, kad dailininkas savo paveiksle užšifravo informaciją, galinčią pakeisti pasaulį ir nulemti žmonijos likimą.
„Aš turiu ką papasakoti žmonėms. Aš turiu papasakoti istorijas, kurių mes neįvertinome. Neįvertinome žmonių, kurie gyveno čia, Lietuvoje, ir padarė įtaką visam pasauliui.
Tai ne tik žydai, daugybė didikų, vizionierių, netgi tų pačių masonų, kurie sukūrė įdomiausių dalykų. Kalbu apie valstybę, ne tik apie Lietuvą, kurią riboja lietuvių kalba, bet ir apie Baltarusiją, Ukrainą, dalį Lenkijos, kur irgi buvo Lietuva.
Tie žmonės save laikė lietuviais, nors lietuviškai ir nekalbėjo. Mano misija dabar yra parodyti, kad ši Lietuva, kurioje ne visi kalbėjo lietuviškai, sugebėjo būti Europos kultūros ir politikos centru, netgi ramybės oaze tuo metu, kai visa Europa skendėjo karuose“, – sakė knygos autorius R.Sabas.
R.Sabo istorinį trilerį, kuriame susipina tikri faktai, netikėtos hipotezės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paslaptys ir žymiojo Vilniaus Gaono bei litvakų palikimas, išleido leidykla „Alma littera“, su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Prisipažįsti „Drakono uodegą“ rašęs ilgiau, nei tikėjaisi, ar tai reiškia, kad antrąją knygą parašyti sunkiau nei pirmąją?
– Antrąją knygą rašiau ilgiau pirmiausia dėl to, kad jai surinkau galybę informacijos, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, kurie tą informaciją dar pildė, pratęsė.
Nuoširdžiai norėjau, kad knyga būtų dar įdomesnė, o tarp eilučių skaitytojus pasiektų mano paties požiūris į gyvenimą, istoriją ir gyvastį.
Tikrai vengčiau palyginimo apie sunkumą, nes rašyti buvo malonu. O tai, kas malonu, visuomet lengva.
– Užaugai Vilniuje, dabar madingame stoties rajone. Vaikystėje, greičiausiai, kieme girdėjai lenkų kalbą. Ar ji tau pravertė, renkant medžiagą knygai?
– Kieme dažniau girdėdavau kalbant rusiškai. Kaip ir V.Šopeno, ir Šv.Stepono gatvėse, kuriose augau. Su lenkų kalba susidūriau žiūrėdamas lenkų televiziją, o ji sovietų laikais buvo kosmosas.
Lenkų ir rusų kalbos pravertė tada, kai ieškojau medžiagos knygai, tyrinėjau istorinius šaltinius, o vėliau bendravau su kitų valstybių istorikais.
– Atrodo, susidūrei su be galo įdomiais žmonėmis – vienu garsiausių Napoleono gyvenimo ekspertų, britų istoriku Adamu Zamoyskiu – grafo Stefano Zamoyskio ir kunigaikštytės Elžbietos Čartoryskos sūnumi, Nesvyžiaus specialistu Rūsčiu Kamuntavičiumi, škotų istoriku Robertu Frostu. Kaip radai šiuos žmones? Kokių atradimų kartu padarėte?
– Su A.Zamoyskiu susipažinau per elektroninius laiškus. Ieškodamas medžiagos apie Napoleoną, sužinojau, kad jis – bene garsiausias Napoleono tyrinėtojas. Pamaniau, būtų faina susipažinti ir pasikalbėti.
Parašiau visiškai nieko nesitikėdamas, o jis ėmė ir atsakė. Paklausiau, kada galėtume susitikti, paskyrė laiką Londone. Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu Londone pristatinėjau savo pirmąjį romaną „Gaono kodas“ vietos lietuviams, taigi susitikome.
Su Rūsčiu esame bendravę anksčiau, žinojau, į ką kreiptis, kai prireikė jo išmanymo apie Gudiją ir žinių apie kai kuriuos Lietuvos įvykius bei žmones. Robertą pagavau elektroniniu ryšiu, bendravome per vieną iš nuotolinių platformų, regis, „Teams“.
Visos šios asmenybės ir man, ir knygai davė labai daug. Per jas knygoje radosi dar daugiau autentikos. Nors knyga grožinė, daugelis istorinių faktų – tikri.
– Ar nebuvo pagundos juos sukeisti, apsukti, pagražinti taip, kaip tau būtų naudinga?
– Mano tikslas – tikrais faktais parodyti, koks nuostabus yra mūsų pasaulis, kiek paslapčių dar turime įminti. Norisi, kad žmogus, nutaręs paieškoti internete kokio nors fakto, pamatytų, kad tai – tikra. O istorinių faktų tokia daugybė, kad iš jų galima pinti tokią pynę, kokią tik nori.
– Ant knygos viršelio drakonas atskrido iš Pakruojo sinagogos. Ką reiškia drakono įvaizdis žydų, o ir lietuvių kultūroje?
– Ir žydų, ir lietuvių dabartinėje kultūroje drakonas / slibinas laikomas pabaisa, kurią reikia nugalėti. Tačiau tai – tik fasadas.
Iš tikrųjų šiame simbolyje užšifruota kur kas daugiau. Aš drakoną laikau tiltu tarp materialaus žmogaus pasaulio ir dangaus – dvasingumo pažinimo simboliu.
Kai įveiksi drakoną, sugebėsi atrakinti savyje kelią į dvasingumą, suvokimą, kaip kas vyksta tame pasaulyje, kurio dar nesuprantame, apskritai pažinsi pasaulį, save ir kitus.
– Kodėl knygos siužetui pasirinkai būtent M.Chagallo paveikslą? Ar dėl to, kad jame matyti Lietuvos trispalvė? Kada jį pirmą kartą pamatei?
– M.Chagallo paveikslą man parodė Markas Zingeris. Po vienos televizijos laidos, kurioje dalyvavome drauge, jis užmetė kabliuką: „Ryti, jūs galbūt teisus, ir Gaono kodas egzistuoja.“
O tada papasakojo apie „Baltąjį nukryžiavimą“, parodė detales. Mane tarsi elektra nukrėtė.
– Su žmona Milda išmaišėte Izraelį. Ar ten pamatėte daugiau šio menininko paveikslų?
– M.Chagallo paveikslai daugiausia – JAV ir privačiose kolekcijose. Izraelyje iš žinomų darbų – tik garsieji sinagogos vitražai, simbolizuojantys 12 Izraelio genčių.
– Ar aplankei visas tas vietas, apie kurias rašai savo knygoje? Ar tau reikia pamatyti, pajusti, kad galėtum rašyti?
– Iš tikrųjų, kaip ir pirmoje knygoje, nebuvau tik vienoje vietoje. Šįsyk – Nesvyžiuje. Tad peržiūrėjau daugybę dokumentikos ir meninių filmų apie Nesvyžių, krūvas nuotraukų.
O rašyti, kai esi pats tose apylinkėse buvęs, tiesiog kaifas – juk tada gali parodyti vieną ar kitą įvykį, objektą per savo akis.
– Savo knygoje bandai narplioti litvakų istoriją. Koks jausmas sužinoti, kad pasaulis pilnas garsių litvakų, kurių šaknys – Lietuvoje?
– Jausmas? Pasididžiavimas, kad jie – iš čia. Ir didžiulis liūdesys dėl didžiosios jų tragedijos, taip pat dėl to, kad sovietai daugybę metų mėgino ištrinti istoriją.
– Tavo knygoje veikia realūs žmonės – Stenlis Balzekas, Vygaudas Ušackas, Marijus Gudynas ir kiti. Lietuviui skaitytojui jie, žinoma, skambės autentiškai, tačiau užsieniečiui, turbūt, nieko nesakys...
– S.Balzekas buvo gerai žinomas aukščiausiuose JAV sluoksniuose, beje. O kiti – kad suteiktų autentikos. Su visais esu ne kartą bendravęs.
– Cituoju: „Polas palydėjo žvilgsniu savo buvu¬sią mokyklą prie Aušros vartų...“ Rodos, mokykla – tavo. Ar Polas – tai tu?
– Be abejo, pagrindinis knygos veikėjas – iš „Gaono kodo“ atkeliavęs Polas turi dalį manęs. Jis dažnai žvelgia į pasaulį mano akimis.
– Gaono kodas, kabala, skaičiai, pranašystės... Ar tiki, kad egzistuoja paslaptys, kurių žmonėms nelemta įminti?
– Sunku pasakyti, ar tikrai nelemta įminti. Žmogaus minties jėga yra begalinė, tad bet kokią paslaptį galima atskleisti. Tik reikia mokytis išlaisvinti pažinimo jėgą.
Beje, rašydamas knygą išėjau pirminį kabalos pažinimo kursą Tarptautinėje kabalos akademijoje Izraelyje.
– Kaip manai, ar tikrame gyvenime galėtų nutikti tokia istorija, kokia nutiko tavo knygoje?
– Ji jau nutiko. (Juokiasi.) Juk fantazijos – taip pat savotiška tikrovė. Bet jei kalbame apie tą įprastą pasaulį, tai tikrai tokia galėtų nutikti.
– Išduok, ar tikrai egzistuoja Drakono ordino segė?
– Jei ne, tai ją sukursiu.
– Kodėl jums grįžti į praeitį yra įdomiau, nei keliauti į ateitį?
– Kai pasieki ateitį, ji – jau praeitis. Ateitį galime tik kurti. Savaip. Ir tai padaryti bus paprasčiau, jei žinosime, kas iki šiol jau buvo padaryta ją kuriant.
