A.Baltakis priklausė vadinamajai „trisdešimtųjų metų gimimo“ Lietuvos poetų kartai, kuri atgaivino pokario metais nuskurdintą, šiapus „geležinės uždangos“ kurtą lietuvių poeziją. Jo palikimą sudaro per 30 poezijos knygų. Poeto eilėraščių rinkinių išleista ir latvių, rusų kalbomis, iš šių ir kitų kalbų jis taip pat vertė poeziją, parašė literatūros kritikos knygų.
Daug A.Baltakio eilėraščių tapo dainų tekstais. Vyresnės kartos skaitytojai jo eilėraščius moka atmintinai, jaunesni per radiją iki šiol girdi populiarias dainas, sukurtas jo eilėmis.
Paskutiniais gyvenimo metais poetas dėl sveikatos problemų retai imdavo plunksną. Tačiau jo 90-mečiui Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Skrynelė dvigubu dugnu“ yra ir naujų eilėraščių greta posmų, virtusių dainomis, bei eseistinių autoriaus impresijų apie gyvenimą.
A.Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje, augo septynių vaikų šeimoje. Vaikystę praleido Leliūnuose ir Strazdiškyje (Anykščių r.). 1937 m. su tėvais persikėlė gyventi į Kauną, karui baigiantis su šeima atsidūrė Kelmės dvare.
1949 m. poetas aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.
Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1952 m., buvo vienas festivalio „Poezijos pavasaris“ steigėjų, 1966 m. tapo šios poezijos šventės laureatu.
1952–1956 m. poetas dirbo žurnalo „Tarybinė moteris“, 1956–1990 m. – žurnalo „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1990 m. buvo žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.
1993 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė jam XX a. pasižymėjusio kultūros žmogaus garbės vardą. 2002 m. poetas apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T.Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2005 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
A.Baltakio kūrybinio įkvėpimo versmė tebėra gyva jo vaikystės kaime Strazdiškyje. 1979-aisiais išleistose „Strazdiškio elegijose“ jis apdainavo šį kaimą ir jo mirtį, nelikus vietos gyventojų. Tačiau prieš porą metų keliukas, vedantis į Strazdiškį buvo atnaujintas, praplatintas, anksčiau brūzgynuose skendusi Baltakių sodybvietė vėl tapo lengvai privažiuojama ir aiškiai matoma.
Senąjį Baltakių sodybos šulinį dabar saugo karūnuotas paukštis – anykštėnų sukurtas meninis ženklas, primenantis čia buvusią žymaus poeto tėviškę. Panašūs ženklai rodo kelius Strazdiškio link ir nuo aplinkinių Baltenių, Gečionių ir Velykūnų kaimų kryžkelių.
