A.Baltakis – per 30-ties poezijos knygų autorius, vienas festivalio „Poezijos pavasaris“ steigėjų, šios poezijos šventės laureatas (1966 m.), pelnęs savo kūryba gausybę kitų apdovanojimų.
Be A.Baltakio eilių, neįsivaizduojamas Lietuvos dainyno aukso fondas. Klausytojai dažnai net nežino, kad girdima populiari daina sukurta šio poeto tekstu.
Poezijos gaivintojas
A.Baltakis priklausė vadinamajai „trisdešimtųjų metų gimimo“ Lietuvos poetų kartai, kuri atgaivino pokario metais nuskurdintą, šiapus „geležinės uždangos“ kurtą lietuvių poeziją.
„Mano kūrybinis aktyvumas sutapo su lietuvių literatūrai itin svarbiu laikotarpiu. Geriausius eilėraščius parašiau jaunystėje – nuo 1965-ųjų iki 1975 metų. Poezijai tai buvo aukso laikai. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) dar leido paskutines savo knygas. Albinas Žukauskas (1912–1987) atgijo iš naujo.
Kėlė galvą ir mano karta. Kad ir tos trys moterys – Janina Degutytė (1928–1990), Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir Onė Baliukonytė (1948–2007). Debiutavo Sigitas Geda (1943–2008), Jonas Strielkūnas (1939–2010), Jurgis Kunčinas (1947–2002). Reiškėsi ir Marcelijus Martinaitis (1936–2013).
Mes, turbūt skirtingai nei vėlesni ir dabartiniai poetai, turėjome nepaprastai atidžius ir dėmesingus skaitytojus. Kaip mus tuomet sutikdavo ir klausydavosi! „, – yra pasakojęs „Lietuvos rytui“ menininkas.
Vyresnės kartos skaitytojai A.Baltakio eilėraščius moka atmintinai. Jaunesni per radiją iki šiol girdi populiarias dainas, sukurtas pagal jo eiles.
Lydėjo draugai ir sėkmė
Paskutiniais gyvenimo metais poetas dėl sveikatos problemų retai imdavo plunksną. Tačiau jo 90-mečiui Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Skrynelė dvigubu dugnu“ yra ir naujų eilėraščių greta posmų, virtusių dainomis, bei eseistinių autoriaus impresijų apie gyvenimą.
„Niekada nemaniau, kad gyvensiu taip ilgai ir savo devyniasdešimtmečiui parengsiu naują knygą, – tuomet sakė A.Baltakis. – Žinoma, kai eiles rašo tokio amžiaus poetas, jose senatvė – jau ne tik tema, bet ir kai kas daugiau“.
Pastaraisiais metais dėl suprastėjusios sveikatos kūrėjui teko atsisakyti daugelio malonių įpročių. Jo dienas skaidrino ištikimoji bendražygė žmona Sigita, su kuria žengė gyvenimo keliu nuo 1953-ųjų.
Gyvenimo saulėlydyje jį džiugino ir pokalbiai telefonu su vienu kitu likusiu draugu, bet poetas labai ilgėjosi gyvų susitikimų.
Beveik 15 metų gyvavo tradicija A.Baltakiui su bičiuliais rinktis kavinukėje prie Filharmonijos – ten kartu su šviesaus atminimo architektu Algimantu Nasvyčiu jiedu buvo įsteigę savotišką kavos klubą.
Daugelis jo lankytojų jau baigė žemiškąją kelionę. Tik A.Baltakis ją iki šiol tęsė ir iš „muškietininkais“ vadintos trijulės, kuriai priklausė su Justinu Marcinkevičiumi (1930–2011) ir Alfonsu Maldoniu (1929–2007).
„Viena didesnių mano gyvenimo sėkmių – kad turėjau labai gerus draugus“, – yra sakęs poetas.
Tėviškė laukia piligrimų
A.Baltakio kūrybinio įkvėpimo versmė tebėra gyva jo vaikystės kaime Strazdiškyje. 1979-aisiais išleistose „Strazdiškio elegijose“ jis apdainavo šį kaimą ir jo mirtį, nelikus vietos gyventojų. Tačiau prieš porą metų keliukas, vedantis į Strazdiškį buvo atnaujintas, praplatintas, anksčiau brūzgynuose skendusi Baltakių sodybvietė vėl tapo lengvai privažiuojama ir aiškiai matoma.
Senąjį Baltakių sodybos šulinį dabar saugo karūnuotas paukštis – Anykščių menininkų asociacijos ir Žilvino Prano Smalsko sukurtas meninis ženklas, primenantis čia buvusią žymaus poeto tėviškę.
Panašūs ženklai rodo kelius Strazdiškio link ir nuo aplinkinių Baltenių, Gečionių ir Velykūnų kaimų kryžkelių.
Poeto gyvenimo faktai ir datos
A.Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje, augo septynių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo vargonininkas, šaulių vadas, motina dirbo maisto fabrike.
Vaikystę poetas praleido Leliūnuose ir Strazdiškyje (Anykščių r.). 1937 m. su tėvais persikėlė gyventi į Kauną, karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.
1949 m. A.Baltakis aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“.
1952–1956 m. poetas dirbo žurnalo „Tarybinė moteris“, 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) – žurnalo „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1990 m. buvo žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.
Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1952 m., 1966 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
A.Baltakis išleido per 30 eilėraščių knygų, jo eilėraščių rinkinių išleista latvių ir rusų kalbomis. Jis išvertė A.Bloko, R.Roždestvenskio, J.Jevtušenkos, O.Vaciečio ir kt. autorių poezijos, parašė literatūros kritikos knygų.
1993 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė jam XX a. pasižymėjusio kultūros žmogaus garbės vardą.
2002 m. poetas apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T.Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2005 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Atsisveikinimas su rašytoju Algimantu Baltakiu – Laidojimo paslaugų centre (M. K. Paco g. 4, Vilnius) 1 salėje kovo 19 d., nuo 16 iki 21 val. ir kovo 20 d. nuo 9 iki 13.30 val. Urna išnešama 13.30 val. Laidotuvės – Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
