„Prisimenu Algimantą kaip labai šiltą žmogų, tokį nekompleksuotą, nebijantį kažką pasakyt, gal net ir leptelt. Toks be galo šiltas žmogus, asmenybė“, – BNS pirmadienį sakė prozininkė, poetė, literatūros kritikė Renata Šerelytė.
„Man atrodo, kad jis buvo linkęs bendrauti, nepaprastai komunikabilus, šiltas, su humoro jausmu (...) Jis buvo iš tų žmonių – keista net sakyt, kad buvo – kuriuos pamatai ir diena šviesesnė. Tokio gyvo temperamento, nepaprastai išraiškingo veido – jis galėdavo nieko nesakyti, jo mimika pasakydavo“, – pridūrė ji.
Bemaž perpus už A. Baltakį jaunesnė rašytoja sakė užaugusi su poeto dainomis virtusiais eilėraščiais. Kai kurie, anot R. Šerelytės, darė įtaką ir jos ankstyvajai kūrybai.
„Aš užaugau su Baltakio dainomis – ir „Sniegena“, ir „Miškų dukra“, ir daug kitų. Kai prisimenu jį, tai man tos dainos ir skamba (...) Tos jo garsiosios eilutės „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – kiekvienam žmogui turbūt tinka, nors gal kartais ir norėtume gimti geresniais laikais“, – teigė rašytoja.
„Eilėraščiai labai dainingi, virtę dainomis. Dabar netgi galvoju, kad savo ankstyvoje kūryboje galėčiau atsekti Baltakio eilėraščių parafrazių, kurios atsirado labai organiškai“, – kalbėjo ji.
Poetas, vertėjas Vladas Braziūnas BNS teigė, kad A. Baltakis buvo „savas žmogus“, išlaikęs ypatingą atvirumą.
„Pagrindinis dalykas, kad nuo pat pradžių jautėsi, kad tai savas žmogus (...) Traukė pati asmenybė, jai buvo viskas įdomu, jai tu, žmogus, buvai įdomus“, – pasakojo poetas.
„Jis mokėjo labai gražiai bendrauti ir bendrauti nežiūrėdamas nei amžiaus skirtumo, nei dar kažkokių dalykų. Tas žmogaus atvirumas, atvirumas kitiems – kad ir kiek kitokiems, iki pat paskutinio mėnesio buvo“, – pridūrė jis.
Jis sakė su A. Baltakiu kartais susiskambindavęs, o paskutinį kartą su juo bendravęs vasarį – per judviejų gimtadienius.
Pasak V. Braziūno, poetas iki pat mirties stengėsi išlaikyti ryšį su eilėmis.
„Paskutinį kartą vasario 17 paskambino mane pasveikint, mes gi abu Vandeniai, o aš jį sveikinu 15 dieną, tai negalėjau net pagalvot, kad išgirsiu tokią žinią dabar. Paskambindavo jis ir be jokios progos, šiaip – skaityt jis nelabai galėjo paskutiniais metais, bet aktyviai klausydavosi ir per kokią „Vakaro lyriką“ išgirdęs, žiūrėk, jau iš ryto anksčiausiai skambina ir pasakoja, kaip jam kas patiko ir panašiai“, – kalbėjo V. Braziūnas.
Jo teigimu, A. Baltakis mokėjo rašyti paprastai nepaprastas eiles.
„Neišskirčiau staigiai vieno ar kito kūrinio, bet man labai gražus tas jo paprastumas, kuris nėra paprastumas – toks arti prie žemės, prie žmonių, prie žemės garsų, vaizdų.
Toks lyg ir paprastas paprastų dalykų eiliavimas, bet kai įsiskaitai, tai ten ne... Kai kurie turi tokį talentą. Ta tokia graži ir šviesi srovė, kad ir ką šnekėtum, vis tiek tai kokia šypsenėlė prasimuša, tai ironijos blyksniai labai gražūs“, – teigė poetas.
Poetas Algimantas Baltakis bus laidojamas sekmadienį sostinės Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje, pirmadienį pranešė Rašytojų sąjunga.
Atsisveikinti su A. Baltakiu bus galima M. K. Paco gatvėje esančiame Laidojimo paslaugų centre šeštadienį, 16-21 valandomis, taip pat – sekmadienį, nuo 9 valandos.
