Su Metų vertėjo krėslo laureatu susirašinėjome apie abiejų „Baltų lankų“ leidyklos išleistų Lispector knygų kontekstus, gretinimą su Fernando Pessoos kūryba ir tai, kokia gi ta „Žvaigždės valanda“.
– Lietuviškai pasirodė antroji Claricės Lispector knyga „Žvaigždės valanda“. Tai, kad neapsiribota kiek daugiau nei prieš metus išleista „Arti laukinės širdies“, rodo, jog autorės kūryba buvo sutikta palankiai, pastebėta. Kaip jūs pats – noriai leidotės į antrąjį susitikimą su Clarice?
– Būtų turbūt apmaudu ir leidėjams, ir vertėjui, jeigu romanas „Arti laukinės širdies“ būtų likęs vieninteliu Lietuvoje išleistu Lispector kūriniu. Noriu pareikšti, kad ir dviejų knygų dar per maža. Romanai romanais, bet yra ir Claricės apsakymai, yra širdį glostanti jos kūryba vaikams.
Kaip galėjau nenorėti?! Sąlytis su „sfinksų, kerėtojų“ tekstais – pagarbų virpulį keliantis dalykas. Apskritai keliantis, pakylėjantis.
– Jus kaip abiejų knygų vertėją pirmiausia kažkodėl norisi prašyti abu romanus palyginti. Kaip jums atrodo, ar esama šias dvi knygas jungiančių tematinių, stilistinių gijų? O gal toks noras ir bandymas lyginti – visai bergždžias reikalas?
– Lispector visur stulbinamai vis kitokia ir nuostabiai ta pati. „Arti laukinės širdies“ (1943) – debiutinis romanas, „Žvaigždės valanda“ (1977) – paskutinė knyga, išleista autorei esant gyvai. Abiejuose esama autobiografinio podirvio. Vienur autorė ištirpusi Žoanoje, kitur – dviejuose personažuose, vyro ir moters: gyvenimo išvarginto rašytojo Rodrigo S. M. ir likimo nuolat skriaudžiamos Makabėjos. „Arti laukinės širdies“ – maištingos jaunystės alsavimas, „Žvaigždės valanda“ kur kas skausmingesnė, aitresnė, pilna ties rezignacijos riba balansuojančių apmąstymų. Bet ir humoro, ypatingojo Lispector humoro. „Arti laukinės širdies“ – tarsi ave vita, „Žvaigždės valanda“ – ave vita, moriturus te salutat, atsisveikinantis pasisveikinimas, bylojimas jaučiant mirties akivaizdą.
Pirmajame romane karaliauja introspekcija, hermetika, viename paskutinių griausmingai nuskamba ir socialiniai klausimai („Aš klausiu: ar visa jau įvykusi pasaulio istorija – vien tik kančių istorija?“). Tiems, kurių „Arti laukinės širdies“ nepatraukė, „Žvaigždės valanda“ gali patikti.
Abudu kūriniai novatoriški pasakojimo strategijos požiūriu, abudu atrodo pirmeiviškai savame dešimtmetyje. Ne tik brazilų literatūroje. „Širdis“ – apie tapimą moterimi; finalinėje „Žvaigždės“ scenoje skaitome apie moters dalią. Kai kurių motyvų, smulkiųjų segmentų gijos driekiasi per visą Lispector kūrybą. Pavyzdžiui, daug kur neapsieinama be vištų, į kurias autorė įsižiūrėjo vaikystėje.
– „Žvaigždės valandos“ tekstas į akis krenta nuo pat pirmo puslapio. Ten, kur tikėtumeisi pamatyti užrašytą knygos pavadinimą, lieki truputį priblokštas, nes randi užrašyta keliolika pavadinimų ir vieną autorystę. Tada prabyla pasakotojas, vis bandantis pradėti pasakoti, pagauti pradžią ir svarstantis, kas gi ta pradžia yra. Taigi, jau vien pirmas susidūrimas su kūriniu, regis, netipinis...
– Trylika skirtingų, vienas kitą papildančių pavadinimų – efektinga, viliojanti pradžia. Po jų eina jau tikrai pribloškiantys „Paskyrimai“. Elfams, silfidėms, nykštukams, gnomams. Andainykščio skurdo ilgesiui. Didiesiems kompozitoriams ir jų kūrybai. Nuostabus, bet gerokai mįslingas, atviras interpretacijoms tekstas. Tikėkimės, tokia autorės narsa, tas epatažas skaitytojų nenubaidys. Kaip ir sąmoningai pasunkinta pradžia, įvedanti į Lispector kūrybinę virtuvę. „Žvaigždės valanda“ – ne vien bedalės mašininkės Makabėjos istorija, tai tos istorijos gimimo paslapties atskleidimas. Vienur atviraujant, kitur gudriai slapukaujant, pačiam pasakotojui nuoširdžiai nustembant ar iš savęs pasišaipant rodoma ir komentuojama, reflektuojama, kaip, iš kokių impulsų, abejonių, vienatvės, savigraužos išnyra meno kūrinys. Taigi „Žvaigždės valanda“ – romanas apie romano rašymą. Beveik tyrimas. Kas dar? Intelektuali melodrama. Ironizuojanti, pasaulio sąrangą kvestionuojanti nerimo knyga.
Lispector biografas amerikietis Benjaminas Moseris „Žvaigždės valandą“ laiko ryškiausia rašytojos individualybės apraiška. Jo nuomone, ši nedidelė knygelė daugiausia ir nulėmė pomirtinę Claricės šlovę. Taip pat didėjantį dabartinį populiarumą. Pasak tyrinėtojo, čia jai pavyko surišti visas savo gyvenimo ir kūrybos gijas: „Žvaigždės valanda“, žydiška ir braziliška, „socialinė“ ir abstrakti, tragiška ir komiška, jungianti rašytojai rūpėjusius religinius ir kalbinius klausimus su naratyviniu polėkiu, yra tikras paminklas autorės genialumui. „Nepakenčiamam genialumui“.
– Pagrindinė knygos veikėja – iš pirmo žvilgsnio gyvenimo ir likimo nuskriausta mergina Makabėja. Pirmuosiuose knygos puslapiuose rašoma: „Tūkstančiai tokių merginų kaip ši, išsibarsčiusių po lūšnynus, besiglaudžiančių lovose nuomojamuose kambariuose, dirbančių iki išsekimo už prekystalių. Jos net nesuvokia, kaip lengvai yra pakeičiamos ir kad egzistuoja, lyg neegzistuotų.“ Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Ar tik ne tas dvilypumas, tarsi paties buvimo pasaulyje įtampa skaitytoją ir prikausto prie teksto?
– Būtų galima kalbėti apie šventųjų paprastumą: „Didžiąją laiko dalį ji, pati to nesuvokdama, praleisdavo tuštumoje, kuri užpildo šventųjų sielas. Ar ji šventoji? Ko gero. Nežinojo, kad medituoja, nes nežinojo, ką reiškia tas žodis. Bet man dingojasi, kad jos gyvenimas – tai ilga niekio meditacija.“
Nepaprastas, karčios ironijos pilnas yra kūrinio pavadinimas. Makabėjos „žvaigždės valanda“ – išvirkščia. Bet šito gal neatskleiskime – linkėdami, kad skaitytojus prikaustytų ir savita kalbinių registrų kaita kūrinyje, ir nuolatiniai efektingi didžios individualybės – autorės – blyksniai, išlydžiai, kirčiai.
– Interviu esate sakęs, kad „Fernandas Pessoa ir Clarice Lispector – sudėtingiausi mano autoriai, tarsi vienas kito alter ego“. Gal galite patikslinti, kaip matote sąsają tarp šių dviejų autorių, jų kūrybos?
– Claricės „slapstymąsi“ po Rodrigo S. M. kauke kritikai netgi gretina su Pessoos žaidimu heteronimais. „Arti laukinės širdies“ sąmonės srauto atkarpėlės labai primena „Nerimo knygos“ stilių. Panaši vaizduotės jėga, polinkis į paradoksus. Panaši egzistencinė jausena.
Abiejų kūrybos ašis – kankinančios tapatybės paieškos, nuolatinės ir begalinės. Abiejų poetika – pojūčio ir fragmento poetika. Abu – patys tikrieji egzistencialistai.
Apie Pessoos ir Lispector intertekstualumą parašyta nemažai darbų.
Viename literatūros festivalyje Portugalijoje Benjaminas Moseris išsakė norą / svajonę, kad šalia Pessoos paminklo Lisabonoje atsirastų Lispector statula. Man irgi patiktų.
– „Ne, rašyti nelengva. Sunku, kaip ir skaldyti uolas“, – tai pasakotojo citata iš „Žvaigždės valandos“, tik, žinoma, paimta iš konteksto. Bet taip ir norisi perfrazuojant jūsų klausti – o kaip versti? Kaip atsiminsite šios knygos vertimo laiką?
– Pratęskime citatą: „Bet žyra kibirkštys ir atšaižos blykčioja it plienas.“ Galynėjimąsi primenantis darbas. Ilgai dėliojau „Paskyrimus“. Vis buvau nepatenkintas pradžios, pirmųjų puslapių vertimu. „Oi, kaip sunku pradėti“, – skundžiasi ir Rodrigas S. M. Bet nustebau, kaip sklandžiai susidėstė – išsiliejo – scena pas būrėją, kaip atsiskleidė madam Karlotos paveikslas.
Jau dukart čia mūsų minėtas Moseris – ne vien Lispector tyrinėtojas, bet ir vertėjas. Į anglų kalbą išvertė kaip tik „Žvaigždės valandą“. Jis atkreipė dėmesį, kad rašytojos tekstuose pasitaiko lyg ir krentančių iš konteksto ar nelabai aiškių posūkių, kuriuos vertėjui gali magėti pamodifikuoti savo nuožiūra, pritempti – dėl tariamo sklandumo. Jo patarimas: jokiu būdu taip nedaryti, nieko neaiškinti, nepridėti, palikti taip keistai, kaip yra. Patvirtinu, tikrai yra tokių vietų. Bet prieš paliekant „kaip yra“ teko ilgokai prie jų parymoti, pasukti galvą.
Sunku pamiršti romano pabaigos emocinę įkrovą. Liko ir gastronominis prisiminimas, susijęs su noru paragauti tekste minimo gvajavų marmelado su sūriu.
– Esate taip paprastai, bet taip gražiai pasakęs: „Vertimas – nepaliaujami mokslai.“ Tad pabaigoje norisi klausti: ko iš šio kūrinio pavyko išmokti? Ir, žinoma, be galo smalsu: iš kokio kūrinio vertimo mokotės dabar?
– Rašytojai ačiū už priminimą: „...nuo Mozės laikų žinoma, kad žodis yra dieviškas.“ Ir už muzikos pamokas, kvietimą išgirsti muziką naujai.
Iš smalsumo pamėginau išversti keletą Lispector apsakymų. Vėlgi – netikėta, labai netikėta. Tas „nepakenčiamas genialumas“.
