Šiauliuose gimusi ir augusi T.Gudelytė šiame mieste baigė Juliaus Janonio gimnaziją ir išvyko studijuoti į Vilnių. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete italų kalba į studijų programas tada buvo įtraukta pirmą kartą ir Toma tapo viena pirmųjų italisčių Lietuvoje.
Lietuvių filologiją ir italų kalbą baigusi Toma žinių gilinti nuvyko į Italiją: studijavo Pavijos universitete, baigė moderniosios literatūros magistro studijas Genujos universitete, vėliau – ir lyginamosios literatūros doktorantūros studijas.
Doktorantūros studijų metais Genujos užsienio kalbų fakulteto bibliotekoje ji sutiko savo būsimą vyrą Simone, kuris yra bibliotekininkas. Taip ir liko gyventi Genujoje, kur dabar juodu augina du vaikus: Deliją (10 m.) ir Gabrielių (5 m.).
Pora su vaikais mėgsta eiti į teatrą, lankyti muziejus ir parodas, dukra lanko robotikos būrelį. Kai norisi ištrūkti iš miesto, visa šeima traukia vaikštinėti po kalnus ar regioninius parkus.
Tomai dar labai patinka klaidžioji Genujos, išsaugojusios įspūdingą viduramžišką rūbą, senamiesčio gatvelėmis.
Studijuodama Genujoje Toma pirmą kartą susidūrė su literatūros vertimu: rašant baigiamąjį darbą teko kelių lietuvių poetų tekstus išversti į italų kalbą.
Tačiau pasukti profesiniu vertėjos keliu ją pastūmėjo atsitiktinumas: „Mano vyras dirba bibliotekininku Genujos universiteto Užsienio kalbų fakultete, kur mes ir susipažinome. Vieną dieną jis man parnešė iš darbo knygą, kurioje rašoma apie Vilniaus getą itališkai, ir paragino pasiūlyti kuriai nors Lietuvos leidyklai išversti.“
Tai buvo Vilniuje gimusio Igorio Argamakovo (slapyvardžiu Argamante) knyga „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“.
Karo metais į Italiją nublokšto autoriaus biografiniais faktais ir archyvine medžiaga paremtas romanas tapo pirmąja T.Gudelytės iš italų į lietuvių kalbą išversta knyga, kurią 2014 metais išleido leidykla „Aukso žuvys“.
Viena iš anuomet dar retokų knygų lietuvių kalba apie Holokaustą – nacistinės Vokietijos per Antrąjį pasaulinį karą vykdytą genocidą – buvo įtraukta į vertingiausių tų metų šiuolaikinės literatūros ir klasikos kūrinių sąrašus. Ji buvo pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje, o T.Gudelytės debiutas sulaukė įvertinimo – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skyrė Dominyko Urbo premiją.
„Pajutau, kad nuveikiau kažką prasmingo, – prisimena Toma. – Ir pagalvojau – gal vertimų pasaulis yra man savas: skaityti, ieškoti, atrasti jungtis, užpildyti įtrūkius ir spragas. Taip ir pasukau grožinės literatūros vertėjos keliu. Be to, šis darbas man padeda neatitrūkti nuo Lietuvos, dirbti lietuviškame kultūros lauke. Man tai yra pats geriausias grįžimas namo.“
Viena pastarųjų T.Gudelytės verstų knygų – Curzio Malaparte „Oda. Mažoji Neapolio apokalipsė“ (leidykla „Tyto alba“) – įvardijama kaip vienas kertinių XX amžiaus romanų, irgi jau patraukė Lietuvos skaitytojų dėmesį.
Knygos vertimas Tomai – kruopštus ir atsakingas darbas: „Būna, kad skaitant itališką tekstą galvoje jau skamba lietuviškos frazės, kartais norisi pasiginčyti su autoriumi, kyla pagunda perrašyti vieną ar kitą žodį. Tačiau sau tokių dalykų niekada neleisčiau, nes vertėjo užduotis pirmiausia yra likti ištikimam originalui.
Taip, tekstas kalba per vertėją, bet kūrinys yra toks, kokį autorius sumanė, parinko jam būtent tokią kalbą ir stilių, todėl aš turiu visumą perteikti kiek įmanoma tiksliau, sąžiningiau ir ištikimiau – tai yra vertėjo atsakomybė. Man labai patinka, kaip šį amatą apibūdino vertėjas Povilas Gasiulis: vertimas – tai maloniai svaigus balansavimas tarp tikslumo ir meistriškumo. Išties esame truputį ekvilibristai.“
T.Gudelytė yra išvertusi ir lietuvių autorių į italų kalbą: drauge su kolega Stefano Moretti 2012 metais išvertė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“, pagal kurią buvo pastatytas ir spektaklis Italijoje, taip pat Sigito Parulskio „Tris pjeses“.
Tačiau vertėja pripažįsta, kad lietuvių autoriams patekti į Italijos rinką sudėtinga.
„Italų leidėjai nelabai žino, kaip klasifikuoti lietuvių literatūrą, į kurią lentynėlę mus pastatyti, – priežastis įvardijo vertėja. – Vis dėlto galimybių lietuvių literatūrai prasiskverbti pro kritikų širmą suteikia Lietuvių kultūros instituto programos, tarptautinės premijos. Taip pat knygų mugės yra geras langas patekti į kitų šalių knygynų lentynas.“
Nemažai skaitanti Toma prisipažįsta, kad vienu metu kartais skaito net dešimt knygų, o renkasi jas ir pagal viršelį: „Man svarbus knygos viršelis, popierius, netgi šriftas.
Būna, kad jie visiškai sugadina leidinį. Jei leidykla neskyrė dėmesio knygos estetikai, jos rūbui, vargu ar tai geras ženklas. Man knyga turi būti graži – ir turiniu, ir išore, nes, kaip teigė garsus italų leidėjas Roberto Calasso, knygai viršelis yra tarsi kūno oda – neatsiejama jos egzistavimo dalis.“
Kurias knygas vertėja rekomenduotų vaikams? „Iš vaikystėje skaitytų knygų į atmintį ir širdį giliai įsirėžė Astridos Lindgren knygos. Jos „Broliai Liūtaširdžiai“ man pasirodė tokia neapsakomai skaudi, taip giliai sužeidė, kad dar ir dabar apie ją pagalvojusi prisimenu tą jausmą, kai labai sopa viduje dėl kito. Manau, nepaprastai svarbu vaikystėje skaityti tokias jausmus užgaunančias knygas, tai ugdo mus kaip žmones“, – įsitikinusi T.Gudelytė.
Iš knygų suaugusiesiems stiprų įspūdį paliko Philipo Rotho „Amerikietiška pastoralė“, Johno Steinbecko „Rūstybės kekės“, Primo Levi „Jei tai žmogus“.
O migracijos iššūkius išgyvenantiems lietuviams Toma rekomenduotų perskaityti jos išverstą italų žurnalisto Stefano Liberti knygą „Į pietus nuo Lampedūzos. Penkeri metai migracijos keliais“. Taip pat Olgos Tokarczuk „Jautrųjį pasakotoją“. Ši esė yra ir apie literatūrą, ir apie šiuolaikinį žmogų, ką reiškia laisvė kito nelaisvės akivaizdoje.
Paklausta, ką patartų knygos į rankas nenorinčiam paimti žmogui, vertėja pripažįsta neįsivaizduojanti, kaip galima neskaityti.
„Man net rankos niežti, jei per dieną nepaimu į rankas knygos. Tačiau į šį klausimą atsakyčiau Italo Calvino (1923–1985) citata iš „Kam skaityti klasiką?“, nes už jį geriau vis tiek nesudėliosiu.
Išties – kam vargti, kam skaityti? I.Calvino teigė, kad „klasika padeda mums suprasti, kas ir kur esame. O ją reikia skaityti ne todėl, kad gali praversti. Vienintelis argumentas yra tas, kad skaityti klasiką visada geriau negu jos neskaityti.“
Be abejo, tai galioja ne vien klasikai“, – pridūrė T.Gudelytė.
Skaityti nemėgstantiems Toma pateikia ir savo tėčio pavyzdį: „Mano tėtis visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą ir laiko skaitymui turėdavo retai. Prasidėjus pandemijai, jau būdamas pensijoje, jis ėmė lankytis miesto viešojoje bibliotekoje ir per praėjusius metus perskaitė 100 knygų. Ir žinote, ką sako? Kad jaučiasi daug geriau – ir nuotaika kita, ir mintys šviesesnės.“
