„Odė šešėliams“ – tai vieno iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki duoklė senajai japonų kultūrai. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, autorius tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo, kartu pripažindamas, kad XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.
Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė knygos įvadiniame straipsnyje kviečia klasiką tapusį tekstą skaityti dviem būdais: priimti autoriaus žodžius tiesiogiai arba tarp eilučių įžvelgti satyrą ir (anti)fašistinę ironiją. „[S]varbu neprisistačiusį kalbėtoją priimti ne kaip Tanizaki, o kaip fikcinį veikėją, pašiepiantį tuo metu Vakaruose ir Rytuose įsigalėjusią propagandą, supriešinančią tamsius Rytus su šviesiais Vakarais ar dvasingus Rytus su materialistiškais Vakarais. Taip pažvelgus į šį kūrinį iškyla veikiau šmaikštus nei nostalgiškas <...> naratorius, ir kūrinys persikelia į grožinės literatūros lauką.“
Iš originalo kalbos „Odę šešėliams“ išvertusi Jurgita Polonskaitė-Ignotienė vertimo procesą prilygina malonumą teikiančiam galvosūkiui: „Teko išpainioti labai brangių ir gražių siūlų raizgalynę, jokiais būdais nepasiduodant pagundai juos tiesiog nukirpti arba numesti į šalį juodžiausios nevilties akimirkomis. Atpildas šįkart man pačiai buvo netikėtas – vėl man asmeniškai prašnekusi Japonija.“
Vertėjos J. Polonskaitės-Ignotienės teigimu, Tanizaki esė nepraranda aktualumo ir šiandienos Lietuvoje: „Nepaisant šalies, kultūros ir laikmečio, žmonės yra be galo panašūs: visi ilgisi praeities ir su šiokiu tokiu nerimu laukdami ateities įtariai žvelgia į čia ir dabar vykstančius procesus. Ši knyga ypač svarbi mąstant apie tai, ką ir kaip norime išsaugoti ir palikti ateities kartoms. Esė nepamainoma permąstant savo pernelyg švaistūniško elgesio pasekmes ir, mano pačios nuostabai, bandant pamatyti šį neįtikėtinais tempais besikeičiantį ir tobulėjantį pasaulį vyresnio amžiaus žmonių akimis.“
