Poetas, eseistas, fotomenininkas gimė prie pat Biržų, tačiau kelis dešimtmečius blaškėsi po Lietuvą. Gyveno ir kūrė Ventės rage, Vilniuje esančiame Verkių parke, bet po trijų dešimtmečių sugrįžo į gimtinę. Pastaruoju metu jis net rašo prie to paties ąžuolinio stalo, prie kurio prieš daugybę metų sukūrė pirmuosius tekstus.
Daugiau nei dešimties eilėraščių ir esė rinkinių autorius, surengęs ir savo fotografijos parodų, įsileido Lrytas.lt žurnalistus į savo namus prie Biržų esančioje sodyboje, aprodė darbo kambarį ir atskleidė daugybę kūrybinių paslapčių.
– Tvirtas rašomasis stalas ir patogus krėslas dėl suprantamų priežasčių būtini prozininkui. O poetui?
– Man geras stalas reikalingas nuo vaikystės. Stalas – ne tik rašymo vieta, tai ir knygų, popierių, rašiklių, suvenyrų, mielų niekučių ir kitų daiktelių poligonas. Tiesa, dabar esminę vietą ant visų (dabartinių ir, aišku, būsimų) stalų užima kompiuteris, klaviatūra ir, žinoma, geras vidutinio dydžio monitorius, nes ne tik rašau, bet ir fotografuoju. Gal net daugiau negu rašau.
Gyvenimo paradoksai – dabar protėvių sodyboje prie Biržų (niekada nemaniau, kad čia ilgesniam laikui sugrįšiu) po daugiau nei 30 metų pertraukos dirbu prie seno ąžuolinio stalo, jau gerokai padėvėto. Nors jis nėra labai patogus, tačiau nusveria sentimentai.
Tai stalas, prie kurio, regis, parašiau savo pirmuosius literatūrinius tekstukus. Ant jo yra išdegusi juoda gal centimetro gylio dėmė – kadaise paauglystėje vasaros atostogų metu su draugu gaminome paraką.
Tik vietoj vienos klasikinės sudėtinės medžiagos – kalio salietros – turėjome tik natrio salietros trąšų. Gerai, kad eksperimentas nesibaigė rimtu gaisru.
Tekstus rašau ne žąsies plunksna ar paauksuotu parkeriu, bet banaliai šiuolaikiškai – kompiuteriu, retsykiais telefonu ir dabar jau labai retai – ranka ant popieriaus, pavyzdžiui, kelionėse. Kita vertus, šiais laikais stalas galbūt yra ir nebūtinas, tačiau tai skonio, patogumo ir įpročio reikalas.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Tai būtų eseistinio pobūdžio tekantis tekstas apie visus stalus, turėtus ir naudotus įvairiose vietose, – Biržuose esančioje sodyboje ir Vilniuje, Verkių parke, Ventės rage ir Biržų miesto bute, laikinus stalus įvairiose pasaulio vietose kelionių metu, nors prie tų svetimų stalų labai mažai kas teužrašyta, gal vienas kitas kelionių įspūdis, dienoraščio lapeliai.
Savotiški stalai būtų traukiniai, labiausiai Indijos, nes tose kelionėse šis tas parašyta, pavyzdžiui, naujoje eilėraščių knygoje „Kitas ruduo“ – beveik visi traukininiai „Indijos trieiliai“, vienas kitas eilėraštis.
Tad vaizdai ir metų laikai, vietovės tame tekste turėtų mainytis, keistis kaip kaleidoskope. Viskas tekėtų lyg srautas, lyg filmo kadrai.
– W.Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje jis rašomas?
– Be abejo, aplinka veikia. Man svarbus veiksnys yra ramybė, privatumas, gamta – gal dėl to dabar gyvenu sodyboje, o ne mieste.
Sukurti filmą apie rašytojo darbą – įmanoma, nes tik banalus filmininkas filmuotų rašytoją vien prie rašomojo stalo ar knygų lentynų fone. Rašytojo darbas yra jo gyvenimas, nes rašoma ir tada, kai nerašoma. Rašoma visą laiką net nieko iš to rašymo vėliau neužrašant. Tad viskas, kas rašytojo gyvenime atsitinka – meilė, nuopolis, pakiimai, nušvitimai, klaidos, išmintys ir kvailystės – ir yra jo darbas.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Stringa dažnai, nes visada norisi geriau. Geriausia, kai bet koks tekstas – eilėraštis ar esė – teka it upė, auga it žolė. Žvilgsnis atsiremia į daiktus, kurių kartais ir nemato, arba kažkur į gylį, į save. Variantų daug – taip pat ir atmintis, įvairios vizualizacijos arba visiškas nušokimas nuo teksto bala žino į kokias dausas.
Kita technologija – visai atsitraukti nuo teksto, pavaikščioti, išsivirti kavos ar arbatos, trumpam užsiimti kita veikla ir viską palikti pasąmonės savieigai. Arba sugrįžti prie to eskizo gerokai vėliau, bandyti prikelti, sužadinti tą pačią ar panašią būseną.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Gyvenimo būdas, susijęs su laisve, ypač asmenine. Šis darbas ne visiems panašus į darbą. Tačiau jis gana sunkus ir nedėkingas. Nes padaręs tą darbą pernelyg dažnai regi jo netobulumą, nusivili juo ir savo ribomis. Manau, stalius labiau džiaugiasi savo kūriniu nei koks nors amžinai savimi nepatenkintas rašytojas. Beje, jis labiau džiaugiasi ir atlygiu negu šiuolaikinis lietuvių rašytojas.
Aksioma: kūryboje šviesiausias ir gražiausias dalykas yra pats procesas.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Kūryba yra savotiškas maratonas. Teko matyti daug talentingų žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių pasitraukė iš tos ilgos distancijos. Čia bėgti reikia sukandus dantis, kai daug kas nesiseka, kai nelabai kas tave vertina ir esi viskuo nusivylęs, pilnas beprasmybės ir niekam nereikalingas – kartais net sau pačiam.
Žinoma, bėgti šią distanciją reikia duomenų – talento ir darbo. Neatmetu įkvėpimo – kaip savotiškos aukštesnės psichofizinės būsenos. Jos sulaukti, ją išsišaukti ir yra pagrindinis šio viso gyvenimo maratono bėgiko tikslas. Geriausias derinys būtų toks: talentas, juodas darbas, įkvėpimas ir tikėjimas, kad pavyks. Beje, juodas darbas kartais lemia ir tą vadinamąjį įkvėpimą.
Puikusis J.Updike’as buvo prozininkas, o prozininko įkvėpimas yra kitoks ir jo kelias sunkesnis.
– Ar sėdant prie rašomojo stalo reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, įpročių?
– Kadangi nesu prozininkas, man vidinė būsena diktuoja laiką, kada ką nors rašai, užrašai. Kartais bėgte bėgi prie kompiuterio, kad kokia nors tuo metu atsiradusi eilutė, įvaizdis nepabėgtų į nežinią. O kiek jų, tų eilučių ir įvaizdžių, pabėgo ir dar pabėgs? Mintys pabėga greičiau už eikliausius nepažabotus mustangus. Guodžia tai, kad jos vėl atsiranda lyg iš niekur. Bet ar taip bus visą laiką?
Aš negaliu parašyti teksto, kaip sykį pasakojo Romualdas Granauskas: gyjant lūžusiam stuburui ir gulint lovoje jis parašė apysaką, kurią vėliau beliko perkelti ant popieriaus.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Rašančiam trumpus tekstus – eilėraščius, esė – tas tikrasis rašymo laikas trumpas. Mano darbo kambarys tinka viskam – kartais jame net fotografuoju natiurmortus, jau nekalbant apie beveik kasdienį darbą nuotraukų redagavimo programomis. Be viso to, čia dar kartais darau arba užbaigiu asambliažus.
Nors sodyboje kambarių ne tiek mažai, tas pagrindinis didžiausias kambarys skirtas ir poilsiui – pavyzdžiui, sudominusius filmus, serialus žiūriu čia, kompiuterio monitoriuje, senas televizorius man nereikalingas, jis skirtas svečiams ir mano mamai, kuri vasarą čia praleidžia nemažai laiko, o žiemą gyvena mieste.
Tame kambaryje ir skaitau, nors šiltuoju periodu su knyga dažniau prisėdu verandoje, kur gražesnis vaizdas į laukus, kiemo žolę, seną sodą.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje?
– Biržuose per keliolika metų tarp dviejų stalų – miesto ir sodybos, kuriuos skiria apie 5 kilometrų atstumas, – ne tiek mažai ir parašyta. Išleistos dvi eseistikos („Trobelė ant debesies“, „Vaivorykštė ir neandertalietis“), keturios eilėraščių knygelės („Formų knyga“, „99 trieiliai“, „Ekvilibriumas“ ir „Kitas ruduo“), sudaryta ir išleista eilėraščių rinktinė („Skaidrumos“) ir išleistas gimtajam Biržų kraštui, kuriame negyvenau apie 35 metus, skirtas fotografijų albumas.
Visų šių knygų tekstai rašyti trijose pagrindinėse vietose. Dalis – dar Vilniuje, Verkiuose. Daug – prie stalo Biržų miesto bute su virš monitoriaus kabančiais suvenyrais iš ištremtų tibetiečių krašto – Daramšalos.
Mažas žaliai bronzinis Budos veidas ir dekoratyvus budistų maldų malūnėlis, kurį retsykiais pasukdavau ranka, – visa tai, kaip ir kelionė į ten, radosi ne be dviejų jau išėjusių pirmeivių į tuos kraštus – Pauliaus Normanto ir Jurgos Ivanauskaitės – įtakos iš ano, boheminio ir Nepriklausomybės pradžios laiko.
Nemažai parašyta ir prie minėto seno ąžuolinio stalo sodyboje, ypač pastarąjį dešimtmetį, kai kažkaip natūraliai tapau sodybos gyventoju.
Aišku, į knygas tekstai patenka įvairiai – net naujoje knygelėje yra keli eilėraščiai, rašyti gal prieš 20 ar daugiau metų Vilniuje ir niekaip anksčiau neįsispraudę į sudaromas knygas. Nes išleista knyga – tai ilgas atrankos procesas, vienus tekstus įdedant, kitus paliekant. Tik naivuoliai gali manyti, kad rašytojai deda į knygas viską, ką tuo metu turi parašę.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kur atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Būta jų visokių, net savadarbių, pavyzdžiui, nekūrenamoje patalpoje Verkiuose, vasaros laiko kambaryje stalą nusidažiau vangogiškai geltonai ir galėjau ten dirbti baisiai rūkydamas atokiau nuo šeimos.
Ventės rage turėjau standartinį, bet didoką kanceliarinį stalą – ten labiau norėjau ką nors parašyti negu galėjau. Prie to Ventės stalo radosi ne viena pirmoji publikacija spaudoje, taip pat įvairūs tekstai apie gamtą tų laikų legendiniam žurnalui „Mūsų gamta“.
Tame krašte kelerius metus buvau tapęs anų laikų Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, pakviestas (laišku, žinoma, ne SMS ar elektroniniu paštu) rašytojo Rimanto Černiausko, ilgamečio Klaipėdos krašto rašančiųjų brolijos vado.
Tiesą sakant, nėra ir negali būti kokio nors konkretaus stalo kokiai nors konkrečiai knygai. Knygose susitinka daug stalų, be to, kaip minėjau, telefonų užrašinės, popieriaus lapeliai, keliavę autobusais ir traukiniais.
– Poeto darbas, be visa kita, išskirtinis ir tuo, kad jam darbo kambarys nėra pats būtiniausias. Iš esmės jis gali rašyti kone bet kur. Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Tiesą sakant, nesu įsidėmėjęs ko nors išskirtinio. Jau minėjau traukinius, autobusus, tolimų kraštų viešbučius. Dar nepaminėjau Vilniaus kavinių ir Indijos valgyklų, tačiau kavinėse esu užrašęs labai mažai – vos vieną kitą eilutę ar trumpą tekstuką. Pavyzdžiui, ir ant kokios sovietinės servetėlės.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Kadaise buvau pusiau pelėda su vyturio įgūdžiais. Dabar iš esmės esu vyturys, kuris keliasi prieš aušrą beveik visais metų laikais. Su amžiumi kai kurie dalykai keičiasi, nors kai buvau aistringas ornitologas, sezono metu iš pelėdos galėdavau pavirsti vyturiu.
– Skaičiau, kad H.de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Jaunystėje kūrybai nekenkdavo alkoholis (Valdas Kukulas net manė, kad pagirios yra savotiškas kūrybinis katarsis), kavos visą laiką gėriau gana daug, bet palyginti su H.de Balzacu – be galo saikingai. Dabar jau daug metų esu abstinentas ir tai, regis, nekenkia kūrybai. Kaip ir atsisakymas tabako po maždaug trisdešimt metų rūkymo. Lieka 2–3 puodeliai kavos, taip pat žalia ir juoda arbata.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda?
– Muzika kaip fonas gyvenimui, kūrybai – tai puiku. Muzika pakylėja, kartais sukrečia, sujaudina, ištrykšta lyg ilgesio, neišsipildymo ar atminties fontanas. Įvairiais laikotarpiais įvairiai ta muzika skamba – kartais užpildo visą erdvę, kartais – tik per ausines. Dabar labiau mėgaujuosi muzika atskirai nuo kūrybos – tiesiog randu laiko vien tik jos paklausyti. Anksčiau buvo periodų, kai nevengdavau kokios neutralios muzikos kaip fono.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Gimiau po Svarstyklių ženklu, nors horoskopais netikiu ir jų neskaitau. Bet dažnai svarstau – kas geriau? Kaip geriau? Atidedu, jei nepavyksta, su kvailio viltimi, kad kada nors gal pavyks pataisyti, pagerinti. Kuriančiam laiko švaistymas kartais yra ta pati kūryba – kažkas mumyse tuo metu ką nors kuria, kas galbūt bus gerokai vėliau užrašyta, nufotografuota, nutapyta.
Žinoma, atidėlioju – jei galiu fotografuoti, metu rašymą. Fotografavimą dėl rašymo metu retai. Rašytojas turi tūkstančius būdų, kad nerašytų, kad atidėtų rašymą, tačiau jis, tasai rašymas, dažniausiai vis viena ištinka. Ištikdavo mane net tada, kai ne kartą viskuo nusivylęs norėjau šią veiklą mesti.
Nėra receptų – daryti dabar ar atidėti. Kartais tas atidėjimas labai gerai, kartais atidėjęs lieki it karvė ant ledo.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Tiesos yra žodžiuose apie kalėjimą, nes pačiam užsidaryti sunkiau.
Bet vis dėlto kūrybai svarbu, manau, visos laisvės formos – ir dvasinės, ir fizinės, ir geografinės.
Idealių vietų kūrybai gal nebūna, jos kartais tik artėja prie to niekam nežinomo, kiekvienam individualaus idealumo, bet dabarties sąlygomis – sodybos aplinka (nors tai kartais ir apkarsta ar netgi slegia) nesiskundžiu. Didžiausias trukdys kūrybai esu aš pats.
