Iš Vytauto Didžiojo universiteto persikėlęs į Vilniaus universitetą (iš pradžių studijavo anglistiką, vėliau pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją) V.Mačernis susipažino su čia studijavusia Brone Vildžiūnaite, su kuria planavo sukurti šeimą, tačiau to padaryti nebuvo lemta.
Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai. Brandžius poezijos kūrinius V. Mačernis rašė nuo devyniolikos metų, įspūdingai juos deklamavo. Mylimoji jautė pareigą jį globoti, padėti kasdienybėje.
Karo metais V.Mačernį lydėjo ištisa sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko.
Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė V.Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Po poeto mirties daugelį dešimtmečių ji saugojo Vytauto rankraščius, jai rašytus laiškus, keletą poeto daiktų, kišeninius žodynėlius, iš kurių V.Mačernis mokėsi kalbų. V. Mačernio meilės laiškus ir leidimą tuoktis B. Vildžiūnaitė Maironio lietuvių literatūros muziejui atidavė tik 2016 metų rudenį.
