Tai istorija apie tvarkingame Seulo priemiesčio bute gyvenančią 33-ejų Kim Džijongę, kuri leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja. Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.
Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio Cho Nam-joo romano pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo.
Būtent apie šį romaną ir susirašinėjome su vertėju Martynu Šiaučiūnu-Kačinsku – pasak jo, knyga ne tik įdomi kultūriniu požiūriu, tačiau ir aktuali globaliai, ir nors gyvenimas pasakojamas iš moters perspektyvos, vyrai ją taip pat turėtų perskaityti.
– Martynai, gal pradėsiu nuo to, kad kai parašiau klausdama, ar kaip vertėjas sutiktumėte atsakyti į kelis klausimus apie Cho Nam-joo knygą „Kim Džijongė, gimusi 1982“, trumpai brūkštelėjote: „Kai pamačiau tą knygą knygyne, iškart supratau, kad noriu ją versti.“ Taigi labai natūralus klausimas – kodėl? Kas taip sudomino ir patraukė?
– Pirmiausia patraukė pavadinimas. Kadangi gyvenu Korėjoje, puikiai žinau, kokia patriarchališka šita šalis. Patriarchalizmas atsispindi netgi papročiuose. Pavyzdžiui, didžiausias šokas buvo, kai sužinojau, kad per Vėlines ir Naujuosius metus garbinami tik protėviai iš tėvo pusės. Motinos pusė visiškai aplenkiama. O didžiausias liūdesys, kad maistą protėviams ruošia būtent moterys: ištisą dieną virtuvėje praleidžia, gamindamos gal visą gyvenimą nekęstiems anytai ir šešurui.
Tiesa, dabar tai šiek tiek keičiasi, jau ir serialuose yra scenų, kai ištekėjusios jaunamartės piktinasi, kodėl po vestuvių negali pagarbinti savo protėvių. Nežinau, kiek tai atsispindi realiame gyvenime, bet seriale tikrai buvo sutarta, jog abi šeimos paderins ceremonijos laiką, kad jaunieji galėtų dalyvauti abiejose ceremonijose.
Tad kai pamačiau knygos pavadinimą, buvo iškart aišku, apie ką ji: apie korėjietę iš kartos, kuri pradeda suprasti, kad gal tokie papročiai, tradicijos, gyvenimas nėra toks savaime suprantamas ir natūralus dalykas. Tik, tiesa, tikėjausi, kad Kim Džijongė bus šiek tiek drąsesnė.
– Tai, ką pasakoji, regis, tik patvirtina, kad ašinė knygos tema – moters gyvenimas ir padėtis Pietų Korėjoje – toli gražu ne nišinė. Nors knygoje tikrai daug kultūrinių nuorodų, iš įspūdingos knygos recepcijos užsienyje atrodo, kad ji visgi liečia labai universalius klausimus. Kaip pats apibūdintumėte temos universalumo ir kultūrinio specifiškumo santykį knygoje? Daugiau sužinome apie Azijos tradicijas, papročius, elgsenos modelius ir gyvenimą? O gal ji puikiai tiktų ir tiems, kuriems Pietų Korėjos aktualijos neatrodo artimos?
– Tiesą pasakius, tas patriarchališkumas – greičiausiai viso pasaulio skaudi problema. Apie tai daug kalbama ir Lietuvoje, ypač pastaraisiais metais. Bet, žinoma, knygoje ši tema išgvildenta per labai kultūrinę prizmę. Redaktorė taip pakomentavo: dar ne taip blogai mes gyvenam.
Prisimenu, kai verčiau knygą, netgi klausiau pažįstamų merginų lietuvių: ar jums neteko susidurti su panašiomis problemomis mokykloje? Gal ne visos, bet ir lietuvės tikriausiai yra patyrusios šį tą panašaus. Kaip ir šioje knygoje: ne visos korėjietės sutiktų su daugeliu aspektų. Tiesiog visos problemos pateiktos per vieną asmenį, tad turiu pripažinti, kad spalvos natūraliai atrodo šiek tiek sutirštintos.
– Kitas aspektas – tai pats knygos literatūrinis stilius. Pirmas įspūdis – kad tai kone sterili, stulbinamai tikslaus stiliaus proza. O kaip knygos stilių apibūdintumėte jūs, kodėl jis būtent toks?
– Aš pats pavadinčiau grožine dokumentika. Greičiausiai šis stilius pasirinktas tam, kad savo kailiu pajustume: tai ne fantazija, ne autorės vaizduotės vaisius, o realus gyvenimas. Taip tikrai vyksta.
– Na ir, žinoma, labai įdomu, kaip sekėsi versti – kaip prisiminsite vertimo laiką, o gal ir kokių su vertimu susijusių netikėtumų, įdomybių teko patirti?
– Kiekvienas vertėjas žino, kad verčiant tenka susidurti ne tik su nežinomais žodžiais, bet ir su specifiniais terminais iš nežinomų sričių. Kartais žodis lyg ir aiškus iš konteksto, ir gal net labai suprantamas, bet kaip tiksliai tai pasakyti lietuviškai? Tokių žodžių reikia ieškoti ne paprastuose, o terminų žodynuose, o čia nėra netgi elementaraus korėjiečių–lietuvių kalbų žodyno. Tenka prašyti draugų, pažįstamų pagalbos, netgi rašyti į VLKK. „Kim Džijongės“ atveju irgi taip buvo. Buvo terminų, kurių ir nesuradome.
Yra ir dar vienas aspektas. „Kim Džijongė“ – knyga apie moterį. Jei knygoje vaizduojami socialiniai ar psichologiniai aspektai yra žinomi ar bent jau lengvai įsivaizduojami (seksualinis priekabiavimas ir pan.), tai apie fiziologinius aspektus žinau tik abstrakčiai. O menstruacijos, gimdymas knygoje aprašomi gana detaliai. Stengiausi versti kiek įmanoma arčiau originalo, bet vis tiek liko abejonių: gal ko nors nepasakiau, gal ne taip pasakiau, o gal apskritai ne taip supratau, juk visko gali būti. Tad tas vietas (tikiuosi, redakcija nesupyks) ištisomis pastraipomis (po vieną, po dvi) citavau pažįstamoms merginoms ir moterims: kaip jums, ar čia viskas gerai, gal kas nors ne taip? Ir, žinokite, labai džiaugiuosi, kad nė viena nepasakė, jog ką nors reikėtų keisti ar taisyti – tiesiog ta būsena, jausmas, situacija labai tiksliai aprašyta.
Čia galbūt būtų dar viena priežastis, kodėl knygą reikėtų perskaityti vyrams – bent jau tas vietas. Nes daugelis tikriausiai tai įsivaizduoja tik bendrais bruožais.
– Man labai iškalbingas pasirodė ir knygos viršelis. Tiesa, jo yra bent keli skirtingi variantai, bet patys populiariausi, tarp jų ir lietuviškasis, vaizduoja beveidę moterį, už kurios lyg ir matyti miestas, civilizacijos simboliai, tačiau iliustruojamas jausmas, kad ji tai civilizacijai tarsi nepriklauso, neturi joje vietos. Ko gero, tai gana tiksliai atspindi pagrindinę knygos mintį?
– Negaliu nesutikti. Viena iš knygos minčių: moterys sukūrė Korėjos ekonomiką savo juodu vergišku darbu, tačiau visus laurus skinasi vyrai. O jos netgi savo šeimoje nėra pripažįstamos. Dar visai neseniai Korėjoje pagal įstatymą buvo oficiali šeimos galva, kuria, savaime suprantama, tampa vyras. Šeimos galvai mirus šį titulą paveldi kitas šeimos narys. Ir buvo gana skaudu sužinoti, kad paveldėjimo sąraše žmona buvo pačioje paskutinėje vietoje.
– Taigi kalbame apie knygą, kuri, akivaizdu, tikrai svarbi kultūriškai – užsienio spauda mirga antraštėmis, o ir lietuviškoje anotacijoje rašoma, kad „Kim Džijongė, gimusi 1982“ tapo vos ne feministinės revoliucijos Pietų Korėjoje įkvėpimu. O koks jums, įvykio vietoje gyvenančiam žmogui, atrodo šios knygos poveikis ir svoris Pietų Korėjos visuomenei? Tikrai įdomu: kaip buvo sureaguota į tokį akivaizdų ir skaudų patriarchalinės visuomenės įsitvirtinimą visose srityse demaskuojantį tekstą?
– Kol skaičiau ir verčiau knygą, vis draugų pasiklausdavau: ką jūs apie tai manote? Tikėjausi, kad moterys viską priims, bet buvo įdomi ir vyrų nuomonė. Tačiau, kaip bebūtų keista, netgi moterų nuomonė buvo nevienareikšmiška. Viena mergina pasakė, kad taip, taip ir buvo, tikrai namie brolis buvo labiau vertinamas. Kita mergina: nieko nepajuto, nes šeimoje trys seserys, todėl su visomis buvo elgiamasi vienodai. Tačiau senelė (tėčio mama) tikrai labiau rūpinosi pusbroliais. Tačiau, kad ir kaip gaila, pačių patriarchališkiausių vyrų, kiek suprantu, ši knygos žinutė nepasiekė.
Dar turiu pridurti, jog knyga susilaukė tokio populiarumo, kad pagal ją jau pastatytas ir filmas. Tiesa, filmo kūrėjai į šią problemą pažvelgė šiek tiek kitaip: jo pabaigoje matoma viltis, tikėjimas, kad viskas pasisuks į gerąją pusę. Autorė tokios vilties neturi: scena pas psichiatrą. Gydytojas išklausė visą Džijongės pasakojimą, pats permąstė savo gyvenimą, pajuto gailestį žmonai, suvokė, kad daug ko nežinojo, o gal žinoti nenorėjo... Tačiau, kai dėl nėštumo iš darbo išėjo viena darbuotoja, iškart nusprendė: kitą sykį reikės priimti netekėjusią moterį.
