Roboto akimis
Japonų kilmės britų rašytojas K.Ishiguro minėtos premijos laureatu tapo 2017 metais. Per šiuos beveik penkerius metus „Baltos lankos“ lietuviškai prakalbino tokius K.Ishiguro kūrinius kaip „Dienos likučiai“, „Neleisk man išeiti“, „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, „Palaidotas milžinas“ ir „Klara ir Saulė“. Visi jie sulaukė gana daug dėmesio.
K.Ishiguro gimė Japonijoje, Nagasakyje, tačiau jo tėvas, kuris buvo okeonografas, gavo darbą Didžiojoje Britanijoje ir išsivežė šeimą į Angliją. Kazuo tuo metu buvo penkeri.
Būsimasis rašytojas mėgo muziką, planavo tapti profesionaliu muzikantu, tačiau bandymai koncertuoti klubuose nebuvo sėkmingi. Tad jis baigė literatūros bei filosofijos studijas ir 1981 metais pradėjo rašytojo karjerą, kurią vainikavo tiek Bookerio, tiek Nobelio premijos.
Tarp perkamiausių grožinių knygų sausį atsidūrusi „Klara ir Saulė“ (vertė M.Žukaitė) – naujausias K.Ishiguro romanas. Jautrus, įžvalgus, stilingas, lėtas, gal net kiek monotoniškas romanas pamažu skverbiasi į žmogaus prigimtį, vaikšto vienatvės labirintais, ieško meilės paslapties, gilinasi į technologijų poveikį. Tačiau tai kūrinyje daroma kiek kitaip nei anksčiau, ypač personažų ir siužeto atžvilgiu.
Nesinori pasakoti siužeto, nes šiuo atveju tai itin suvulgarintų kūrinį. Galima tik atskleisti, kad istorija pasakojama robotės Klaros akimis. Bet vargu ar „Klarą ir Saulę“ būtų tikslu vadinti fantastikos kūriniu. Jis labiau primena brendimo romanus, tik šiuo atveju bręsta robotas, o tai leidžia tarsi vaiko akimis pažvelgti į pasaulyje besiblaškančių žmonių būties esmę.
„Man pradėjo aiškėti, kokiu mastu žmonės, trokšdami išvengti vienišumo, sudėtingai ir sunkiai nuspėjamai manevruoja“, – pastebėjo Klara, įsitikinusi, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji, norėdami išsivaduoti iš vienatvės spąstų, gali tapti ne tik savanaudiški, bet ir desperatiški, net žiaurūs.
Apie tai ir romanas – apie kartais nesuvokiamus žmonių elgsenos manevrus, kurie mums tokie įprasti, kad net nepastebimi, kol apie juos neperskaitai tokiuose romanuose kaip „Klara ir Saulė“.
Psichologės akimis
Turbūt normalu, kad perkamiausių negrožinių leidinių dešimtukuose vis dažniau atsiduria knygos, bandančios mokyti, kaip ištverti bėgančius metus.
Gyvenimo trukmė ilgėja, gimstamumas mažėja, visuomenė sensta, tad turbūt sulauksime ir tokių knygų kaip „Trečioji jaunystė sulaukus 80-ies“, „Kaip jaustis, kai per tavo 99 gimtadienį svečiai skanduoja „šimtą, šimtą!“ ar „Ką veikti, kai tau stukteli 102 metai“. Bet kol kas tai – nearti dirvonai, nes žmonėms smalsiau, kaip elgtis po 50-ies.
Sausio mėnesį perkamiausių knygų dešimtukuose figūravo psichologės-psichoterapeutės Linos Vėželienės, jau išleidusios tokias knygas kaip „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ir „Žuvis medyje“, opusas „Vidurio amžiaus paauglystė, arba ką veikti po 50-ties“ (išleido „Tyto alba“).
Gera knyga, nes net jos neatsivertus aišku, apie ką ji. Jei norisi sužinoti konkretesnes jos temas, užtenka pažvelgti į turinį: „Leisti sau ilsėtis“, „Nesubuitiškėti“, „Linksmintis vakarėliuose“, „Pasidomėti sielos poreikiais“, „Klausyti širdies“, „Atsisveikinti su gėda“, „Dalyvauti meninėje veikloje“, „Tapti piligrimu“ – tai tik kelių skyrių pavadinimai, kurie leidžia suprasti, kad perskaičius šią knygą jūsų laukia kietos močiutės ateitis.
Gerai, kad skyrių pavadinimų tiesmukumas ir rimtumas nepersidavė visam tekstui, kuris yra gana smagus, ironiškas, žaismingas, paįvairintas asmenine patirtimi, neįkyriai paremtas mokslu.
Aišku, kiek erzina viena stilistinė knygos ypatybė: net jei nė vienu patarimu nepasinaudosite, turbūt su pavydu žvelgsite į išmaniąją lyg šiuolaikinis telefonas autorę (knygos heroję?), teigiančią, kad sugebėjo savo būtyje pritaikyti tai, kas, atrodytų, net K.Ishiguro pavaizduotai robotei ne pagal jėgas.
Yra L.Vėželienės knygoje ir skyrius apie vienatvę „Susidraugauti su vienatve“, kuris parodo, koks didžiulis atotrūkis tarp didžiosios ir patarimų literatūros.
Šiame skyriuje smagiai pasakojama, kaip autorė bandė prisijaukinti vienatvę, tačiau tai daroma ne ieškant grakščios metaforos, o keliuose puslapiuose dešimtis kartų pakartojant žodį „vienatvė“.
Tuo metu K.Ishiguro visą vienatvės žavesį ir skurdą sugeba atskleisti per vieną grakščiai aprašytą poelgį. Ar autorei pavyko prisijaukinti vienatvę, sužinosite perskaitę šią knygą.
