Pirmiausia Halynos Vdovyčenko knyga prikausto linksmomis iliustracijomis, kurias sukūrė Natalka Haida, o vos pradėjus skaityti nepaleidžia kelios dešimtys katiniškų charakterių, nes visos katės knygoje – asmenybės.
Katės jau miaukia latviškai, rusiškai, baltarusiškai, persiškai ir mandarinų kalba, o į lietuvių kalbą knygą išvertė Donata Rinkevičienė.
Šiandien Ukrainoje ši kačių istorija išsirutuliojo į keturių knygų seriją. Istorija prasideda, kai vieną lietingą vakarą į mažą ponios Uogienės butą įsiprašo spalvinga kiemo kačių draugija: smaguriai, gėlelės, šokėjai, spalvingieji, mažiai, katės iš gretimos tarpuvartės ir katės iš rūsio su puikiąja Markize priešakyje.
Žinoma, nei buto šeimininkė, nei jos sūnėnas nė negalėjo įsivaizduoti, ko šios viešnios prikrės. Kaip ir kodėl šie kačių nuotykiai tapo fenomenu Ukrainoje, papasakojo knygos „36 ir 6 katės“ vertėja Donata Rinkevičienė.
– Lietuvos skaitytojai pastaruoju metu būtent jūsų dėka į rankas gali paimti ne vieną ukrainiečių literatūros kūrinį. Donata, kaip pasukote į vertimus?
– Tai sena mano svajonė. Gailiuosi, kad ilgai delsiau pradėti. Iš tiesų dar tik pradedu vertėjos kelią: esu išvertusi knygą suaugusiems ir 4 vaikiškas knygas. Dabar dirbu prie dar vienos knygos suaugusiems.
– Kodėl sudomino ukrainiečių kalba? Tai susiję su asmenine istorija?
– Su ukrainiečių kalba mane sieja šeimos istorija. Seneliai iš tėčio pusės – ukrainiečiai. Represijų metais jie pabėgo į Gruziją (dabar – Sakartvelą), kur gimė mano tėtis ir dvi jo seserys. Vaikystėje kiekvieną vasarą atostogaudavome Batumyje, kur gyveno seneliai.
Atsimenu, močiutė visada gamindavo ukrainietiškus ir gruziniškus patiekalus. Tėtis ir tetos kalbėjo rusiškai ir kartvelų kalba, bet niekada – ukrainietiškai.
Baigęs mokyklą tėtis išvyko studijuoti į Ukrainą, susirado daug draugų, su kuriais artimai bendravo ir atvykęs į Lietuvą. Ukrainiečių kalba nuolat lydėdavo mudu su broliu, bet jos rimtai nesimokėme. O man seniai kirbėjo mintis, tad iš pradžių pradėjau mokytis gramatikos, ėmiau skaityti ukrainiečių klasikus ir šiuolaikinę literatūrą, žiūrėti filmus, laidas. Pamažu ėmiau šį tą versti, kol tai tapo nuolatiniu, širdžiai mielu užsiėmimu.
– „36 ir 6 katės“ į leidyklą „Tyto alba“ atkeliavo jūsų dėka. Kaip šios kačių istorijos pateko į jūsų akiratį?
– Seku, kas vyksta Ukrainos vaikų literatūros padangėje. Šios serijos knygos labai populiarios Ukrainoje, išleistos daugiau nei 160 tūkstančių egzempliorių tiražu, o daugybė gerbėjų cituoja knygos frazes.
Tai didžiulės sėkmės Ukrainoje susilaukusi knygų serija. Autorė yra sakiusi, kad pasirodžius pirmai knygai vaikai prašė ir net tiesiogine prasme apgulė reikalaudami knygos tęsinio, daugiau šių katinų nuotykių.
Tokie skaitytojų pageidavimai nesiliovė ir pasirodžius antrai knygai. Dabar jau išleistos keturios. Manau, logiška, kad ši kačių istorija tapo knygų serija, nes veikėjai tokie gyvi, kad jų sambūvis savaime išprovokuoja konfliktus, komiškus epizodus ir nuotykius.
– Kur slypi knygos „36 ir 6 katės“ sėkmės paslaptis? Kuo ji patraukia daugybės vaikų dėmesį?
– Ši istorija be galo smagi, juokinga, sąmojinga. Tik pamanykit, trisdešimt šeši ir šeši katiniški charakteriai! Visi skirtingi! Vaikai tarp įvairių personažų gali atrasti panašių į save.
Vienas viską komentuoja it Juodis Komentatorius, kitas nuolat susipeša kaip Driskius ir Piratas, trečias dar mažas ir didelėje kompanijoje nuolat dūksta po kojomis kaip mažas kačiukas. O kas nors viską apmąsto iš savo patirties kaip Markizė.
Kiekviena katė turi savo kalbos ir elgesio ypatybes. Kiekviena turi savo vietą didelėje kačių šeimoje ir , nepaisant skirtumų, jos – vieninga komanda.
Manau, labai svarbios ir iliustracijos. Kam gali nepatikti katės, kurias taip nuotaikingai nupiešė iliustruotoja Natalka Haida. Tekstas labai dinamiškas ir komiškas, tad dailininko fantazija turi kur klajoti.
Erdvės klajonėms bus ir skaitytojų fantazijai. Taip pat labai svarbu, kad kačių nuotykiai pasakojami su didele šiluma ir humoru. Kad ir koks niūrus ar piktas būtų katinas, autorė su didžiule meile aprašo savo personažą, kiekvienam skiria dėmesio ir sukuria jį autentišką ir savitą.
– Ar knyga „36 ir 6 katės“ verčiama į kitas kalbas? Galbūt vertimas į lietuvių kalbą pirmasis?
– Katės jau kalba latviškai, rusiškai, baltarusiškai, persiškai ir mandarinų kalba.
– Knygą tikrai atras kačių mylėtojai, o ar vertėja mėgsta kates?
– Kates labai mėgstu, bet namuose turime du šuniukus.
– Kam pirmiausia rekomenduotumėte atsiversti šią kačių nuotykių kupiną istoriją?
– Visiems! Vienas malonumas skaityti. Kvatojau skaitydama, kvatojau versdama.
