Į Vilniaus knygų mugę „Kitos knygos“ atveš dvi viešnias: iš JAV ir iš Šveicarijos

Viena pagrindinių šių metų mugės viešnių – Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė, žurnalistė Silvija Foti (mergautinė pavardė Kučėnaitė, gim. 1961). Ji užaugo Čikagos lietuvių bendruomenėje, dažnai girdėdama apie savo senelio nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę. Jis – Birželio sukilimo organizatorius, Štuthofe jį kalino naciai, o grįžusį į Lietuvą nužudė KGB.

Mama prieš mirtį paprašė Silvijos užbaigti jos misiją – įamžinti Generolo Vėtros atminimą knygoje. Silvija sutiko. Vėliau viešnagės Lietuvoje metu ji sužinojo: yra žmonių, manančių, kad Noreika, nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, prisidėjo prie Holokausto. Silvijai, senelį laikiusiai svarbiu lietuvių tautos herojumi, tai pasirodė neįtikėtina: negi šeima galėjo nuo jos nuslėpti svarbius Noreikos gyvenimo faktus?

Beletrizuotuose atsiminimuose „Vėtra Lietaus šalyje“ autorė pateikia 20 metų trukusį savo tyrimą apie galimus senelio veiksmus 1941-aisiais. Tai sunki pačios autorės kelionė siekiant sužinoti tiesą apie savo šeimą. Foti remiasi Noreikos laiškais, jo pasirašytais įsakymais, Lietuvos aktyvistų fronto skelbtais, KGB archyvo ir kitais dokumentais. Knygoje pateikti įtaigūs Noreikos bendražygių portretai ir prisiminimai. Knygą iš anglų kalbos į lietuvių išvertė Matas Geležauskas, KGB dokumentus iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius.

Nors pokalbių su performanso menininke Marina Abramović yra daug ir laisvai prieinamų, dažniausiai jie nuslysta paviršiumi. Taikydama psichoanalizę Jeannette Fischer bando atrasti šios menininkės asmenybės ir jos kūrybos gelmines jungtis. Ši išskirtinė prieiga atskleidžia daug nežinomų M. Abramović pusių.

Moterų dialogas rodo atidų tarpusavio ryšį. Jos neprimeta viena kitai savo žinojimo, drauge ieško menininkės gyvenimui būdingų atsikartojimų ir stebi tų pačių struktūrų dinamiką. Psichoanalitikė, užčiuopusi sąmoningus ir nesąmoningus elementus menininkės kūryboje, svarsto apie jai būdingas smurto ir skausmo temas. Gilūs pokalbiai, sutelkti į asmens ir kūrybos analizę, praplečia žinias ne tik apie garsią menininkę ir jos kūrybą, bet ir apie performanso meną bei žmogaus psichikos galimybes apskritai.

Pati M. Abramović šių metų balandį atvyks į Kauną, o su psichoanalitike J. Fischer bus galima susitikti Vilniaus knygų mugėje. Jos knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ pagrindas – įrašai iš keturių dienų viešnagės M. Abramović namuose Hadsone 2015 m. vasarą, papildyti psichoanalitikės komentarais ir iliustracijomis iš keturių išsamiau nagrinėjamų menininkės kurtų performansų.

Pokalbis vyko laisvųjų asociacijų metodu, o menininkė į šią avantiūrą leidosi siekdama geriau suprasti save ir savo pačios kūrybą: „Man regis, rašai knygą man, kad mano siela praskaidrėtų. Yra dalykų, kuriuos sunkiai užčiuopiu. Norėčiau perprasti sąsajas tarp darbo ir gyvenimo. Ką iš asmeninio gyvenimo perkeliu į darbą, į kūrybą? Būtų įdomu pažvelgti iš šalies.“ Knygą iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.

Vasario pabaigoje bus išleisti du lietuvių grožiniai kūriniai, abiejų autoriai mugėje susitiks su skaitytojais. Antrasis Kęstučio Šapokos romanas „Sakmė apie Juozą“ – antiutopija, analizuojanti naujojo normalumo realybę.

Čia dokumentuojama psichosocialinė pandemijos pradžios Lietuvos tikrovė, sutrikusių žmonių santykiai, šiandieninė buitis. Pasitelkiant realius žiniasklaidos pranešimus ir garsių Lietuvos žmonių pasisakymus demaskuojamos visuomenės baimės ir reakcija į šiandieninį pasaulį – čia ir dabar vykstančią antiutopiją.

Eglės Frank novelių knygą „Mirę irgi šoka“ galima vadinti durimis link tamsių moteriškojo archetipo navų, alsuojančių paslaptimi, aistra ir laisve. Novelėse – daug moters veidų, daug jos personažų. Novelių moterys nebijo ieškoti ir atrasti tai, kas labai jas traukia, nors neįprasta. Tvarkingas, vienaplanis gyvenimas knygos pasaulyje būtų lygus nepakeliamai tuštumai ir beprasmybei. Veikėjams būdingas čechoviškas nepasitenkinimas esama situacija ir noras, kad būtų kitaip. Todėl reikia ieškoti atsarginio išėjimo durų.

„Kitos knygos“ mugėje pristatys kultūros asmenybių knygas. Muzikos pasaulio metraštininkė Sylvie Simmons biografijoje „Tavo žmogus“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas) tyrinėja ryškų iš litvakų kilusio poeto ir dainininko Leonardo Coheno gyvenimą, bando įminti jo genialumo mįslę.

Kitas genijus – rusų kino režisierius Andrej Tarkovskij – savo knygoje „Įamžintas laikas“ (iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė) žvelgia į kiną kaip į laiko meną. Jis atskleidžia kino kūrimo užkulisius ir savąjį metafizinį, filosofinį metodą. Šis taip ir liko apipintas legendomis ir nepakartotas gausių jo sekėjų ir tyrinėtojų. Tarkovskis paaiškina, kodėl rizikavo likti nesuprastas, atsako į žiūrovų laiškus. Autorius svarsto apie kino poveikį, menininko tikslą, gyvenimo prasmę, meilę, mirtį ir nemirtingumą. Bandymai atsakyti į amžinuosius klausimus, užfiksuoti paskutinėmis jo gyvenimo valandomis, paverčia knygą unikaliu liudijimu.

Kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės? Mes, žmonės, galime įgyvendinti ne tik žiaurius smurto aktus, bet ir įspūdingus gerumo žygdarbius: ar vienai mūsų prigimties pusei lemta nugalėti kitą? Kas vyksta organizme tam tikro poelgio metu, likus sekundei, kelioms sekundėms, valandoms, dienoms ar net metams iki jo?

Į šiuos klausimus atsakymų ieško neurobiologijos profesoriaus Roberto M. Sapolskio knyga „Elgesys: kaip mokslas aiškina gerus ir blogus mūsų veiksmus“ (iš anglų kalbos į lietuvių išvertė Matas Geležauskas). Ji pretenduoja tapti psichologijos mokslo klasika ir šiandien daro didžiulę įtaką kitoms mokslo sritims – biologijai, genetikai, sociologijai, istorijai, filosofijai.

Pasaulio istorija iš kinų perspektyvos pasakoja apie Kinijos istorinius įvykius ir jų reikšmę šiandieninei Kinijos politikai. Žurnalisto ir istoriko Michaelo Schumano knyga „Supervalstybė grįžta. Pasaulio istorija pagal Kiniją“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda) padės suvokti, koks yra Kinijos vaidmuo pasaulyje, ko siekia ši šalis ir kodėl mums svarbu ją suprasti.

kaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/scena/2022/01/20/news/rezisierius-gytis-padegimas-ir-undine-nuo-prigimties-nepabegsi-gamta-kersija-nepaklususiems-22124434

Mano manymu, kartais mes pernelyg lengvai linkę atsižadėti savo tapatybės dalies – tautybės, lyties ar asmenybės – dėl kažkokios įsivaizduojamos laimės.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/scena/2022/01/20/news/rezisierius-gytis-padegimas-ir-undine-nuo-prigimties-nepabegsi-gamta-kersija-nepaklususiems-22124434