Rašytoja vis bando rasti atsakymą į jį: „Šeima žmogui yra viskas. Joje prasideda ir joje baigiasi žmogiškojo gyvenimo pasija. Įkvėpdamas pirmą kartą orą, išplečiantį plaučius, vaikas pravirksta iš skausmo. Dėl senatvės negalių tapęs bejėgiu kūdikiu žmogus pasidaro reikalingas artimųjų globos. Artimųjų rūpesčio ir atjautos.“
Skaitymo malonumas
1949 metų lapkričio mėnesį gimusi prozininkė, dramaturgė, eseistė V.Juknaitė debiutavo apsakymų rinkiniu „Ugniaspalvė lapė“ (1983 m.). Vėliau išleido romaną „Šermenys“ (1990 m.), apysaką „Stiklo šalis“ (1995 m.), esė rinkinį „Išsiduosi. Balsu“ (2002 m.), pokalbius su sudėtingo likimo vaikais „Tariamas iš tamsos“ (2007 m.), dvi pjeses, sudėtas į knygą „Ponios Alisos gimtadienis“ (2010 m.). Kartu su Elena Nijole Bukeliene parašė knygą „Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos“ (2004 m.), yra publikavusi kritikos straipsnių apie šiuolaikinę literatūrą.
Jos drama „Formulė“ buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygoje (rež. Gytis Padegimas). 2004 m. pagal V.Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“ režisierė Janina Lapinskaitė pastatė filmą. 2012 m. pagal knygos „Tariamas iš tamsos“ idėją režisierė Giedrė Beinoriūtė sukūrė dokumentinį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“.
Dažna V.Juknaitės knyga – nors ir nedidelės apimties, tačiau plačios patirties, neaprėpiamo jautrumo, didžiulio tikslumo tekstas, turintis galios užkerėti skaitytojo protą ir suteikti tikrą skaitymo malonumą. Vos 78 puslapių naujoji apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – ne išimtis. Tad gal ir nereikėtų stebėtis, kad skaitytojai šią apysaką jau spėjo pamėgti. Praėjusių metų gruodį knyga atsidūrė tarp perkamiausių grožinių leidinių.
Apysaką „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ V.Juknaitė iš pradžių sumanė kaip autobiografiją – dėl sunkios ligos tarp dangaus ir žemės atsidūrusiai kūrėjai kilo mintis pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš anapus. Tačiau, pasak rašytojos, tekstas pamažu virto pastangomis susitaikyti, ir pro tamsą nelauktai ėmė veržtis gyvybės šviesa – neužgesinama gyvenimo meilė. Būtų galima tik pridurti, kad ši apysaka – savotiškas įgyvendintos būties metraštis.
Apie kitokį Vilnių
„Daugiau kaip šimtas XX amžiuje sukurtų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių ir inžinerinių projektų galėjo pakeisti Vilnių, bet taip ir liko popieriuje. Kai kurie jų buvo per drąsūs, kai kurie utopiniai, kai kurie kurioziški. Daugelis netapo tikrove dėl lėšų ar laiko stygiaus, kiti – kad nelaimėjo konkursuose. Tam tikri Vilniaus projektai tarsi užkerėti – Lukiškių aikštės, Tauro kalno, pagrindinio stadiono, paminklų vizijos buvo svarstomos visą praeitą šimtmetį ir kaitina vaizduotę iki šiol“, – pratarmėje rašo vienos perkamiausių praėjusio mėnesio knygų „Neįgyvendintas Vilnius“ (išleido „Lapas“) autorės Marija Drėmaitė (nuotr.) ir Rasa Antanavičiūtė.
M.Drėmaitė – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, tyrinėjanti XX a. architektūrą, miestų modernizaciją, industrializaciją ir kultūrą.
R.Antanavičiūtė – meno istorikė, ji domisi ryšiais tarp politikos, istorijos, meno viešosiose erdvėse ir tapatybės konstravimo, nagrinėja, kaip meninėmis priemonėmis siekiant politinių tikslų (per)kuriamos miesto ir jo gyventojų tapatybės, (per)formuojama pastarųjų atmintis.
Gausiai iliustruoto „Neįgyvendinto Vilniaus“ autorės skaitytojus tarsi pakvietė pasivaikščioti po Vilnių, taip ir likusį planuose, eskizuose, vizijose. Į šią vaizduotės kelionę veda daugiau nei šimtas knygoje pristatomų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių ir inžinerinių projektų, kurie atsirado XX amžiuje, bet netapo realybe: nuo Jono Basanavičiaus namų Lukiškių aikštėje iki komunistų tvirtovės, nuo Vilniaus marių iki svogūno formos nacionalinės galerijos.
Atsivertęs šią knygą patenki į dramatiškos ir baugios vaizduotės labirintą, kurio kiekvienas posūkis liudija ambicingos, bet ne pačios jautriausios vaizduotės siaubą, kad Vilnius galėjo būti kitoks. Nebūtinai jaukesnis, nebūtinai patogesnis, nebūtinai gražesnis, bet visiškai kitoks.
Tyrinėdamas tuos neįgyvendintus projektus ne sykį pagauni save galvojant: kaip gerai, kad dauguma tų projektų taip ir liko tik brėžiniuose, kurie nekartoti ambicingų klaidų galėtų pamokyti ir dabarties architektus, politikus, miesto vadovus.
