Apmaudu, bet dėsninga, nes šiais kalbėjimosi su savimi laikais apie daug ką daugiau šnekama nei daroma.
Be to, turbūt girdėjote, kad tie, kurie apie ką nors pernelyg daug kalba, dažniausiai to stokoja. Ir tai akivaizdu iš jų elgsenos avarijų, mąstymo užtvankų, pasaulėjautos griuvėsių.
Kai gerai pagalvoji, tauta turi žinoti, kiek kartų per savaitę tai daro visi viešuomenės asmenys: prezidentai ir oligarchai, politikai ir politologai, nuomonės formuotojai ir tinklaraštininkai, rašytojai ir kritikai, žurnalistai ir jų pašnekovai, žodžiu, visas feisbukas ir visa tikrovė.
Būtų fantastiška, jei kiekvienas interviu ir kiekviena pokalbių laida, kiekviena diskusija ir kiekvienas ginčas prasidėtų ne nuo dirbtinio pasisveikinimo, o nuo esminio klausimo: „Kada pastarąjį kartą tai darei ir ką patyrei?“
Atsakymas, aišku, pirmiausia patenkintų smalsumą, bet galiausiai suteiktų svarbių žinių apie viešuomenės narį, kuris prisipažindamas, kaip dažnai tai daro, išsyk atskleistų savo energinį užtaisą, nuotaikos lygį, požiūrio kryptį, jausmų ir išsilavinimo rėžius, mąstymo potenciją ar impotenciją.
Juk neturi būti paslaptis, kad to darymas ugdo ir lavina patirtį, išradingumą, kantrybę, jausmingumą, įsijautimą į kito žmogaus emocinę būseną, galiausiai net protą.
Budistus sunku suprasti, bet jie turbūt geriau žino, kaip svarbu atsijungti nuo pasaulio, nuo savo mąstymo, kad – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – galėtum geriau pažinti ir suprasti tiek pasaulį, tiek save, tiek savo mąstymą.
Sunku būtų paneigti, kad darydamas tai atsijungi, pabėgi nuo tikrovės, mąstymo, net nuo savęs. Gal tiksliau – atsitrauki, nes pabėgimas labiau susijęs su psichikos liga be galimybės sugrįžti.
Apie tokį atsitraukimo žavesį ir naudą iš patirties žinau, ne iš televizijos laidų ir budistų konganų. O patirties stoka šioje srityje nesiskundžiu. Kur tik aš to nesu daręs. Mokykloje ir universitete. Bendrabučio kambaryje ir miesto parke. Automobilyje ir troleibuse. Traukinyje ir lėktuve. Žaginyje ir klojime. Paplūdimyje ir miške. Sūpynėse ir hamake. Darbe ir namuose. Vonioje ir itin dažnai tualete.
Bet čia anksčiau. Paauglystėje ir jaunystėje, kai dauguma ne tik tai, bet ir daug ką daro dažnai ir greitai. Bėgant metams visko – gal tik išskyrus ateities – reikia vis mažiau.
Jei anuomet tai norėdavau daryti kone nuolatos ir pajėgdavau ištisą naktį, dabar užtenka miegamojo, lovos ir prieš miegą. Jei tada tai darydavau kone kasdien, dabar nekaltinu savęs, jei kelis kartus per savaitę, o užgriuvus darbams ir rūpesčiams džiaugiuosi, kad kartą per mėnesį.
Tačiau ilgainiui išmokau labiau mėgautis tais retesniais kartais. Tai darau daug lėčiau. Ir ne dėl to, kad sveikata neleidžia. Anaiptol. Tiesiog lėtumas teikia daugiau pasitenkinimo ir malonumo, jis sugeba akimirką ištęsti iki amžinybės. Tada iš sekundės gali pasisemti valandą.
Lėtumas apskritai galėtų būti savotiška protesto forma prieš dabarties tikrovę, visu greičiu lekiančią net ne į nebūtį, o greičiau į nežinią, į totalų pabėgimą, atsitraukimą nuo pasaulio, proto, esmės. Galbūt todėl lėtumas yra bene didžiausias šių laikų priešas. Nors kartais jis ignoruojamas be reikalo.
Paprastas pavyzdys: su piratiniais portalais dabar kovojama bergždžiais draudimais, tačiau lėtumas būtų vaisingesnis, nes vargu ar jais kas nors naudotųsi, jei dėl kokių nors techninių kliūčių piratinę knygą galėtum parsisiųsti per metus, o nelegalus dviejų valandų filmas tęstųsi parą.
Tad dabar, kai iš lėto baigiu dėstyti apie tai, kiek kartų per savaitę aš tai darau, noriu atskleisti: šią savaitę to dar nedariau, bet padėjęs tašką tikrai tai padarysiu.
Atsiversiu knygą ir ją skaitysiu. Lėtai, mėgaudamasis kiekvienu sakiniu. Ir visai ne todėl, kad žmogus su knyga – ne tik gražu, bet ir seksualu, bent jau seksualiau už Editą su Beata.
O jūs kada pastarąjį kartą skaitėte knygą ir ką patyrėte?
