Romano pagrindinis veikėjas – ukrainiečių kalbos mokytojas Paša. Jis keliauja per fronto liniją pasiimti sūnėno iš internato. Pavojingos kelionės metu jis priverstas permąstyti savo pažiūras ir pasirinkti, į kurią pusę stoti. Mūšių nuniokoti miestai ir miesteliai, ginkluoti kareiviai ir be namų likę žmonės nepadeda apsispręsti. Leisgyvis senukas su ką tik iš mokyklos parbėgusia anūke, paskubomis svetimus kailinius užsimetusi ir gatvėje atsidūrusi Vira, tuščio lagamino kažkodėl įsikibusi isteriška moteriškaitė, – kiekvienas jų turi savitą įvykių versiją. Surasti vieną tiesą tampa sunku. Ar tai išvis įmanoma?
S. Žadanas – šiuolaikinis ukrainiečių prozininkas, poetas, publicistas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Kritikų pavadinamas ukrainiečių literatūros unikumu, nes jo stilius drastiškas ir kartu poetiškas, o kalba – nelygus, bet gyvai nuaustas audinys, nusagstytas autentišku žargonu ir visuotinio nesusišnekėjimo paradoksais. Dažniausia rašytojo kūrybos tema – jo kartos brendimas postsovietinės Rytų Ukrainos mieste. Būdinga savita absurdiško komizmo ir socialinio patoso, lakoniškų buitinių dialogų, popkultūros detalių ir ryškaus, metaforiško aplinkos aprašymo dermė.
Serhijus Žadanas gimė 1974 m. Starobilske, Luhansko srityje, šiuo metu gyvena Charkove. Baigė ukrainiečių ir vokiečių filologijos studijas, apgynė disertaciją apie ukrainiečių futurizmo poeziją. 2015 m. aktyviai dalyvavo protestuose Charkove ir Kijeve, buvo sužeistas. Yra išleidęs keturiolika poezijos rinkinių ir šešis romanus.
Lietuvių skaitytojams autorius pažįstamas iš kūrinių „Depeche Mode“ (kitos knygos, 2008) ir „Anarchy in the UKR“ (kitos knygos, 2010). Jis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. 2015 m. interviu žurnalui „Literatūra ir menas“ sakė: „iš visų Pabaltijo šalių Lietuva man, kaip ir kitiems mano kolegoms rašytojams, visada buvo artimiausia. Būtent su lietuviais artimai bičiuliaujamės, verčiame vieni kitus, važiuojame vieni pas kitus. Kažkodėl su kitomis šio regiono šalimis to nėra. Pirmas apsilankymas Lietuvoje 2001 m. man paliko itin gerus prisiminimus: labai maloni ir protinga publika, šiltas bendravimas... Gaila, kad paskui ilgai nebuvo progos čia vėl atvažiuoti.“
S. Žadano prozai būdingas kasdieniškų dialogų komizmas ir absurdas romane „Internatas“ įgyja tragišką atspalvį, nes įprastas tos kalbos pasaulis nebeegzistuoja. Sugrįžęs į sąlygiškai normalią aplinką, pagrindinis veikėjas Paša suvokia, kad absurdiškame ir iš pažiūros su juo nesusijusiame konflikte vis dėlto yra „sava“ pusė. Ši autentiška ir sodria kalba parašyta knyga – tai galimybė prisiminti įvykius Ukrainoje, permąstyti karo temą, kuri XXI a. vis dar išlieka aktuali, atsigręžti į paprastą žmogų ir jo vidinį pasaulį šiame kontekste.
