A.Gurnah gruodžio pradžioje buvo įteikti Nobelio premijos medalis ir diplomas, o praėjusį pirmadienį jis šventė 73-iąjį gimtadienį.
Anglų kalba rašantis dešimties romanų autorius gimė Zanzibare (dabar pusiau autonominis Afrikoje esančios Tanzanijos administracinis vienetas. – Red.). Būdamas 19 metų persikėlė gyventi į Angliją, čia pamažu kilo rašytojo karjeros laiptais – rašyti pradėjo sulaukęs 21-erių.
Dvi jo knygos buvo nominuotos prestižinei Bukerio („Man Booker“) premijai (vienas svarbiausių angliškai kalbančių pasaulio šalių literatūros apdovanojimų. – Red.). Šiemet A.Gurnah sulaukė skambučio iš Švedijos akademijos.
Britų nacionaliniam dienraščiui „The Guardian“ A.Gurnah prisipažino, kad jį labai nustebino žinia apie jam suteiktą Nobelio literatūros premiją, – ją jis iš pradžių palaikė pokštu.
Pagal ilgametę tradiciją, Nobelio literatūros premijos medalį ir diplomą turėjo įteikti Švedijos karalius, tačiau dėl koronaviruso pandemijos ribojimų laureatas gruodžio 10-ąją negalėjo atvykti į Stokholmą.
Likus kelioms dienoms iki ceremonijos jis buvo pagerbtas Švedijos ambasados oficialioje rezidencijoje Londone – medalį ir diplomą rašytojui įteikė Švedijos ambasadorė Mikaela Kumlin Granit.
2021-uosius galima pavadinti Afrikos literatūros sėkmės metais, nes didžiąsias premijas – Nobelio, Bukerio ir Goncourt’ų – šiemet pelnė Afrikos rašytojai.
Pateikiame pagal užsienio spaudą parengtą interviu su A.Gurnah, kuris gyvena Pietryčių Anglijoje esančiame Braitone ir ilgus metus dėstė literatūrą netoliese esančiame Kento universitete.
– Esate penktas afrikietis, pelnęs Nobelio literatūros premiją. Šis apdovanojimas skirtas už kūrinius, kuriuose vaizduojami kolonializmo padariniai, sunki pabėgėlių padėtis, nutolimo nuo gimtinės ir savųjų šaknų praradimo jausmas.
– „Pabėgėlis“ – sudėtinga sąvoka. Pažvelkite į jaunuolius, kurie palieka Afriką ir traukia į Europą. Tai beveik vien vyrai ir jie nėra pabėgėliai įprastine prasme.
Jie rizikuoja gyvybe kirsdami Afriką, Viduržemio jūrą.
Dauguma jų bėga ne nuo karo ar politinio persekiojimo, o nuo to, ką pavadinčiau ekonomine priespauda. Galbūt laikas praplėsti žodžio „pabėgėlis“ reikšmę, kad jis atitiktų naująją tikrovę.
– Pats išvykote iš Afrikos būdamas jaunas vyras.
– Kai praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iš Zanzibaro išvykau į Angliją, tikrai nevadinau savęs pabėgėliu.
– Kodėl palikote gimtinę?
– 1964-aisiais Zanzibare kilo revoliucija. Po to prasidėjo chaosas.
– Kur užaugote?
– Mano tėvai gyveno Malindyje, vakarinėje Zanzibaro pakrantėje. Iš viršutinio mūsų namo aukšto galėjau matyti jūrą, uostą, stebėti, kaip įplaukia ir išplaukia laivai.
Vaikystėje jaučiausi laimingas, mūsų gyvenimas klostėsi gerai.
– Kur lankėte mokyklą? Anuomet Zanzibaras priklausė Britų imperijai.
– Mokiausi normalioje mokykloje. Ten nebuvo anglų – nei tarp mokinių, nei tarp mokytojų.
– Kada išmokote anglų kalbos?
– Pradinėje mokykloje buvo dėstoma suahelių kalba. Anglų kalbą išmokau tik vidurinėje mokykloje.
Tuomet Zanzibare buvo nedaug tokių vidurinių mokyklų, švietimo sistemai trūko lėšų. Tad norint patekti į šias mokyklas reikėjo įveikti didžiulę konkurenciją.
Vidurinėje mokykloje visi mokytojai jau buvo europiečiai, pamokos vyko anglų kalba. Ar galite įsivaizduoti paranojiškesnę švietimo sistemą? Taigi turėjau skubiai mokytis anglų kalbos.
– Buvote jaunuolis, kai Zanzibarą sukrėtė revoliucija.
– Buvau 13 metų, kai šalyje prasidėjo neramumai. Tai buvo bene blogiausias laikas Zanzibare. Vėliau padėtis nurimo, bet tie metai buvo žiaurūs.
Kas žmones stūmė iš šalies? Pati valstybė ir valdžia, nevengusios smurto.
Vyko kova dėl valdžios, buvo girdėti Šaltojo karo atgarsiai. Daugelis Zanzibaro vyriausybės patarėjų buvo atvykę iš Rytų Europos, kai kurie iš Kinijos, saugumo ekspertai – iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Ar galite įsivaizduoti, ką tai reiškė?
– Jūsų šeima – arabų kilmės. Ar jai revoliucija kėlė pavojų?
– Mano dėdė keleriems metams atsidūrė kalėjime. Jis buvo dirbęs policininku. Mano tėvams nieko neatsitiko. Bet buvo mokytojų, kuriuos nužudė, bendramokslių, kurie žuvo. Tuomet tūkstančiai prarado gyvybę.
– Į Didžiąją Britaniją atvykote praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje?
– Taip, 1967-aisiais. Buvau devyniolikmetis ir norėjau išvažiuoti. Apie Angliją žinojau vien iš knygų, mokyklos programos.
Bet tai buvo informacija, neturėjusi nieko bendra su sudėtinga tikrove šalies, į kurią tuomet atvykau.
Pavyzdžiui, atsimenu, kaip priešiškai buvau sutiktas. Aišku, niekas manęs neapspjaudė, bet kiekvieną dieną jaučiau, kad esu visiškai nereikalingas. Gana greitai suvokiau, ką praradau palikdamas namus.
– Dėl to pradėjote rašyti?
– Tai nebuvo sąmoningas sprendimas. Iš pradžių rašiau tik sau – tai veikiau buvo paslaptis, apie kurią niekas nežinojo.
Bet noras rašyti didėjo ir vienu metu kilo klausimas: kaip sutvarkyti mintis, susikaupusius užrašus? Pamažu rašymas tapo amatu, menu.
– Visada rašėte anglų kalba?
– Jau mokykloje rašiau angliškai ir tai man nekėlė problemų.
Rašymas man visada teikė džiaugsmą. Ne todėl, kad norėjau tapti rašytoju, tai tiesiog patiko.
Kai mokytojas pranešdavo, kad šiandien pamoka bus skirta rašiniui, apsidžiaugdavau, nes galėdavau valandą sėdėti ir tiesiog rašyti.
Tiesa, rašymas man glaudžiai susijęs su skaitymu.
Zanzibare knygų anglų kalba nelabai buvo, tad skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas, – nuo romanų apie Džeimsą Bondą iki Levo Tolstojaus. Anglijoje padėtis pasikeitė: galėjau skaityti viską, ką norėjau!
– Ar tai reiškia, kad atvykote į šalį, kur svajojama nauja kalba?
– Manau, kad aš svajoju ne kokios nors konkrečios kalbos žodžiais. Ne, pradėjau rašyti angliškai, nes skaičiau angliškai.
Rašymas taip pat reiškė, kad galiu pradėti pokalbį su knygomis, kurios man buvo svarbios.
– Bet jausmas, kad kažko netekote, persmelkė jūsų pirmuosius kūrinius.
– Tik iš dalies. Mat būtinybė palikti gimtąją šalį – viena labiausiai šiuolaikinį žmogų formuojančių patirčių.
Gyvenimą turi pradėti iš naujo, o dėl to kyla svarbių klausimų. Ką atsimeni, kaip visa tai atsimeni?
– Savo knygose vartojate daug kalbų. Pasakojate angliškai, bet nevengiate ir arabų, suahelių, vokiečių kalbų žodžių.
– Atvykau iš pasaulio, kuris yra būtent toks: Indijos vandenyno pasaulis. Jis pasižymi kosmopolitiškumu. Žmonės nuo seno čia atvykdavo ir išvykdavo, keitėsi prekėmis, istorijomis, maisto gaminimo receptais.
Tam pasauliui būdingi glaudūs ryšiai tarp rytinės Afrikos pakrantės, arabų pasaulio pietuose, Indijos. Iki pat Kinijos. Iki europinių kolonijinių valstybių įsigalėjimo kinų laivai jau plaukiojo per Indijos vandenyną. Dar ir dabar Kenijos paplūdimyje galima rasti kinų keramikos šukių.
Užaugau mieste, kuriame buvo kalbama įvairiausiomis kalbomis. Suahelių kalba paplitusi iki pat Omano.
– Šiems tarpkultūriniams procesams apibūdinti istorijos mokslas sukūrė susipynusios istorijos (angl. „entangled history“) sąvoką, kuri, užuot pabrėžusi kultūrų skirtumus, išryškina jų tarpusavio ryšį. Panašu, kad jums tai svarbu?
– Taip, skirtingų kultūrų istorija niekada nėra savarankiška. Pavyzdžiui, Tanzanija – šalis, turinti vokiečių kolonijinės patirties. Miestuose iki šiol galima atsekti jos pėdsakų – yra vilų, kuriose gyveno vokiečiai.
Be pastatų, išliko ir pasakojimų apie vokiečius. Vyresni žmonės mano vaikystėje buvo spėję pamatyti vokiečius ir galėjo apie juos papasakoti. Tarkime, mano senelis turėjo tarnauti vadinamosiose apsaugos pajėgose – vokiečių kolonijinėje kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare.
Bandau šias istorijas apsaugoti nuo užmaršties – pasakoti apie tai, kaip kolonializmas pakeitė pasaulį ir žmonėms iki šiol daro poveikį. Man rūpi ir tai, kaip ši problema sprendžiama.
– Pastaruoju metu diskusijas dėl kolonijinės praeities paženklino įniršis. Verčiami paminklai...
– Diskusijos – svarbu. Pyktis verda visur – ne tik Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Karibuose.
Bridžtaune, Barbadoso sostinėje, ilgiau nei 200 metų stovėjo britų admirolo Horatio Nelsono statula. Neseniai ji buvo nugriauta. Nors Barbadosas daugiau nei prieš pusę šimtmečio buvo paskelbęs nepriklausomybę, paminklas vis dar stovėjo. Juk ir Hamburge vienas paminklas (Otto von Bismarcko. – Red.) buvo apipurkštas raudonais dažais.
Manau, kad būtų teisinga kokiu nors būdu atsverti herojiškus imperializmo pasakojimus.
– Šį tą panašaus ir bandote daryti savo knygose?
– Taip.
– Kai kurie kritikai jūsų knygoje „Rojus“ įžvelgė lenkų kilmės britų rašytojo Josepho Conrado apysakos „Tamsos širdis“ motyvų.
– Ši knyga – pasakojimas apie europinį kolonializmą. J.Conrado pasakotojas leidžiasi į kelionę po Afrikos žemyną, kuris vaizduojamas kaip laukinis ir barbariškas.
Europiečius ir formavo būtent toks Afrikos įvaizdis – siaubo paveikslas.
Pasakotojo kelionė – ir kelionė laiku. Ji grąžina į ankstyvąją žmonijos vystymosi pakopą. Taip daugelis europiečių įsivaizdavo Afriką ir afrikiečius. J.Conrado knyga turi daugiau plotmių, ją galima skaityti ir kaip kolonializmo kritiką. Kurdamas „Rojų“ norėjau šią istoriją užrašyti kitaip.
– Bet kelionė, į kurią leidžiasi pagrindinis jūsų knygos veikėjas, driekiasi per pasaulį, kuris nėra laisvas nuo smurto.
– Būta ir smurto, bet ne tik. Žmonės keliavo, prekiavo, kalbėjosi vienas su kitu, tuokėsi.
„Tamsos širdis“ – vieta, iš kurios nesugrįžtama. Kai ten keliaujama, sumokama savo gyvybe ar psichikos sveikata. Bet vienas mano bendramokslių atvyko būtent iš ten, kur J.Conradas matė „Tamsos širdį“. Tėvai išsiuntė jį į Zanzibarą, kad čia lankytų mokyklą. Apie tai ir norėjau rašyti. Iš kitos perspektyvos: kodėl europiečiams bent jau kurį laiką šitaip sekėsi ir kodėl Afrikoje tiek mažai jiems buvo priešinamasi?
– Dalį savo gyvenimo praleidote Afrikoje, kitą – Europoje. Esate tarp dviejų kultūrų?
– Ne. Jaučiu, kad abi kultūros yra mano. Kaip namuose jaučiuosi ir Anglijoje, ir Zanzibare. Tarp abiejų jausmų nėra jokios priešpriešos, jokios takoskyros.
Parengė Ona Kacėnaitė
