H.Kunčiaus naujas romanas „Kolūkio metraščiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – apie sovietinius laikus, bet jų atgarsiai niekur nedingo – jie aidi ir šiandien. Iš valdžios ir paprasto gyvenimo varpinių.
Svarbu, kad „Kolūkio metraščiai“ kelia juoką, – tas juokas padeda teisingiau suprasti praeitį ir nepasiklysti dabartyje. Apie visa tai pasikalbėjome su H.Kunčiumi.
– 2019-aisiais išleidęs romaną „Geležinė Stalino pirštinė“ užsiminėte, kad jame už rusus parašėte jų pačių istoriją. Ko jūs siekėte rašydamas naująjį romaną „Kolūkio metraščiai“?
– „Geležinės Stalino pirštinės“ veiksmas vyko nuo XIX a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio. Jame buvo vaizduojami rusiški istoriniai reikalai per lietuvišką prizmę – per personažus, kurie tuo metu gyveno Rusijoje ir liūdnai baigė savo žemišką kelionę.
Tada užsigeidžiau atlikti savotišką istorinį tolesnio laikotarpio – nuo XX a. penktojo dešimtmečio iki naujųjų laikų – pjūvį. Tam geriausiai tiko kolūkio istorija, kuri apima įvairius laikotarpius, susijusius su tuometės Sovietų Sąjungos gyvenimu. Tai – okupacija, kolektyvizacija, atšilimas, stagnacija, vadinamieji Jurijaus Andropovo „viduramžiai“, „perestroika“ ir naujieji laikai. Šitaip ir atsirado „Kolūkio metraščiai“.
– Gal „Kolūkio metraščiai“ yra už lietuvius parašyta sovietinės Lietuvos istorija? Aišku, beletristinė.
– Pats taip garsiai to nenorėčiau pabrėžti, bet šiek tiek tiesos jūsų teiginyje yra. Greičiau „Kolūkio metraščiai“ yra mano asmeninė sovietinės Lietuvos istorijos interpretacija.
Be to, man šioje knygoje buvo svarbu patyrinėti, kaip keičiasi žmogaus sąmonė, kai iš laisvo žmogaus tampama baudžiauninku, kuris pamažu pamiršta, kur jis atsidūrė, ir keistąją tikrovę priima kaip aksominę, kaip pakankamai gerą. Toji keista tikrovė vėliau net ima kelti ilgesį, kuris leidžia į ydingą blogio sistemą žvelgti visai kitaip.
– Tuos sąmonės virsmus ir atspindi „Kolūkio metraščių“ pagrindinis personažas – kolūkio pirmininkas Vytautas, ar ne?
– Taip. Jo net vardas nėra atsitiktinis. Jis gimė 1930-aisiais, kai buvo švenčiami jubiliejiniai Vytauto Didžiojo metai. Būtent per kolūkio pirmininko Vytauto fizinę biografiją stengiausi atskleisti tuos sąmonės virsmus, kai iš nepakaltinamo pionieriaus tampama aršiu komunistu ir galiausiai klestinčiu verslininku.
– Romanas kupinas tokių veikėjų kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Juozas Baltušis citatų, kurios turbūt irgi nėra atsitiktinės?
– Į savo personažų lūpas įdėjau tikslias citatas tiek iš J.Baltušio „Kas dainon nesudėta“, tiek iš Antano Venclovos tekstų, tiek iš apybraižose užfiksuotų anuometinių kolūkio pirmininkų minčių. Kodėl jas naudojau? Todėl, kad tikslios citatos neretai pranoksta vaizduotę, – jos šiandien skamba kaip nepakaltinamų asmenų kalbos apie socializmą kaip visuotinį gėrį. Iš to kyla ir ironija, ir sarkazmas.
Beje, ieškodamas romanui medžiagos perskaičiau šūsnis tuometinių tekstų, kurie visi yra panašūs, bet turi ir savų niuansų. Man rūpėjo tuos tekstus įpinti į savotišką groteską, kad ateities skaitytojai į tuos ano meto tekstus nepažvelgtų pernelyg rimtai, nepatikėtų jais.
Kitaip tariant, savo romanu siekiau šiokios tokios atsvaros tiems sovietiniams tekstams, nors gal tai ir naivokas tikslas.
– Koks jūsų asmeninis santykis su kolūkiu? Kiek jį spėjote patirti? Šiaip ar taip, gyvenote tiek sovietinėje, tiek nepriklausomoje Lietuvoje.
– Mėgstu kartoti, kad visa Sovietų Sąjunga buvo kolūkis. Tad tiek mano kartos, tiek vyresniems žmonėms teko pagyventi toje kolūkinėje atmosferoje. Mat anuometinėje viešojoje erdvėje buvo daug kalbama apie žemės ūkio laimėjimus, kolūkiečių kasdienybę. To iki šiol šiek tiek išlikę kaimyninėje Baltarusijoje.
Be to, vyresni tikrai atsimena, kad tuomet visus paauglius iš miestų veždavo į kolūkius. Tose darbo ir poilsio stovyklose tekdavo praleisti mėnesį – vieni kasdavo bulves, kiti raudavo runkelius, merginos ravėdavo. Man irgi teko patirti ne vieną tokio darbo ir poilsio mėnesį.
Puikiai atsimenu bendravimą su kolūkiečiais. Tarkim, su tokiu Valteriu, kuris mus turėjo prižiūrėti ir buvo ypač liberalių pažiūrų – nuolatos iš mūsų, šešiolikmečių moksleivių, kaulydavo pinigų, o tada visi sutūpdavome ratu pašiūrėje ir jis mus vaišindavo tuo, ko mes patys parduotuvėje negalėdavome nusipirkti.
Bet kažin ar rašytojui reikia būti kolūkiečiu, kad parašytum knygą apie kolūkį? Juk norint aprašyti traktorių nereikia būti traktorininku.
Nebūdamas nei traktorininku, nei kolūkiečiu net turi daugiau laisvės vaizduodamas tiek traktorių, tiek kolūkį.
– Ar drąsu buvo vaizduoti žmonių virsmą, kai nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje tie žmonės, kurie merdėjo kolūkyje, tapo sėkmės lydimais verslininkais, politikais, diplomatais?
– Tai sąmoningai naudotas, nors ir satyrinis atgimimo simbolis. Norėjosi parodyti, kad tie žmonės, kurie ilgą laiką tarsi užsipylę akis knapsėjo, vis dėlto turėjo ir kitokių galių, svajonių, tikslų, sugebėjimų. Juolab kad Sąjūdžio laikais juk buvo vartojami tokie šūkiai kaip „Pabudome ir kelkimės“.
Aišku, norint kiek atviriau, gal ironiškiau pavaizduoti tokius politinius ir visuomeninius virsmus reikalinga laiko distancija, ypač asmeninė. Kaip aš save prisimenu Sąjūdžio laikais?
Sučiauptos lūpos, išverstos akys, rankoje trispalvė. Šiandien tai net man pačiam kartais atrodo kiek juokingai. Turbūt neišvengiama, kad bėgant metams požiūris keičiasi.
– Kiek aš atsimenu, kolūkio pirmininkai anuomet atrodė kaip sėkmės kūdikiai. Jie vairavo didelius automobilius, vaikščiodavo iškėlę galvą, kalbėdavo griežtu balsu. Kodėl jūsų romane Vytautui šitaip nesiseka? Jis, tarkime, jei nuvyksta pailsėti į Palangą, tai paryčiais pabunda nuogas Šventojos upėje.
– Pirmiausia manasis Vytautas yra bemokslis. Istoriniu požiūriu būdamas bemokslis tose pareigose galėjai išsilaikyti maždaug iki šeštojo dešimtmečio. Aš jį tokį palikau turėdamas omenyje, kad jis baigė partinę mokyklą, kurią anuomet buvo galima prilyginti aukštajam mokslui.
Tiesą sakant, man neatrodo, kad jam romane nesiseka, – juk jam viskas puikiai klostosi. Vytautas laikosi partinės linijos ir puikiai prisitaiko tiek prie stalinizmo, tiek prie chruščiovizmo. Jis plaukia kintančios sistemos upe ir nesuka sau galvos.
Juk net šiais laikais galima nesunkiai sutikti tokių personažų, kurie talentingai prisitaiko ir visada išplaukia.
Tai, matyt, žmogiška savybė.
– Kai sarkastiškai rašėte apie, tarkim, Vytautą Žalakevičių ir jo filmą „Niekas nenorėjo mirti“, ar pagalvojote apie artimuosius, kurie gali skaityti visus tuos smagius pasažus?
– Šiuo atveju man labiau rūpėjo ne konkrečios asmenybės, o laiko pulsas. Tas filmas jau kelioms kartoms tiek įkaltas į sąmonę, jog daugeliui netgi atrodo, kad būtent taip ir buvo. Štai čia yra didysis paradoksas.
Sveiki atvykę į kolūkį
H.Kunčiaus Romanas „Kolūkio metraščiai“ pasakoja apie margą kolūkio „Lenino keliu“ pirmininko, socialistinio darbo didvyrio bei idėjinio komunisto Vytauto gyvenimą. Dar vaikystėje paveiktas komunistinės ideologijos komjaunuolis Vytautas su šautuvu dalyvauja pokarinėje klasių kovoje. Nesirinkdamas priemonių savo tėviškėje jis steigia kolūkį ir netrukus tampa „amžinuoju“ jo pirmininku.Šalia šio personažo romane pasirodo komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi naujieji sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis.
Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pareiškimų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą ir gėrį.
