Leidyklos „Baltos lankos“ išleista ir iš anglų kalbos Mėtos Žukaitės išversta knyga – visų pirma romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai kintantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas: ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
„Išorinis“ pasakotojas – kad save geriau pastebėtume
Klara, skirtingai nei ankstesnių K. Ishiguro romanų pasakotojai, nėra žmogus. Ji – robotizuota Dirbtinė Draugė (DD), gebanti išskirtinai mąstyti, atidžiai ir smalsiai stebėti ir suprasti žmones, o pagrindinė jos funkcija – apsaugoti žmones, ypač vaikus, nuo vienatvės.
Iš pradžių parduotuvės vitrinoje Klara stebi pirkėjų ir praeivių elgesį lauke. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Bet, prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Nors ir protingesnė, naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti, o suaugusieji, naujame pasaulyje turėdami atlikti sudėtingus sprendimus, linkę elgtis desperatiškai. Tokiame pasaulyje Klara bando perprasti žmogaus esmę.
Gal ir paradoksalu, bet dirbtinio intelekto ar net genų inžinerijos tema – arčiau žmogiškumo klausimo, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip sako knygos vertėja Mėta Žukaitė, „toks „išorinis“ pasakotojas kaip Klara suteikia galimybę stebėti žmonių pasaulį tarsi iš šalies ir klausti tokių fundamentalių klausimų: kas mus daro žmonėmis? Ar mes unikalūs? Ką reiškia mylėti? Kodėl pamilstame būtent tą? Kita vertus, juk ir garsiuosiuose „Dienos likučiuose“ aristokratų pasaulį taip pat stebi jam nepriklausantis asmuo, o pats autorius augdamas ilgai tapatinosi su Japonija, nes jo šeima neketino likti Didžiojoje Britanijoje, – tikriausiai tas įdėmus „japoniškas“ žvilgnis iki šiol daro jį tokį unikalų.“
Idėja – iš vaikiškų knygelių
Rašytojas neneigia, kad įsikūnyti į dirbtinio intelekto personažą – didelių vaizduotės pastangų reikalaujanti užduotis, tačiau pripažįsta, kad tai apgalvota strategija: „Taip, šį kartą pasakotojas labai nuo manęs skiriasi, bet toks ėjimas – mano plano dalis. Juk didesnė dalis knygos poveikio ir kyla iš to, kad mes įsijaučiame į tai, kaip pasakotojas, apribotas turimos perspektyvos, patiria pasaulį. Šiuo atveju Klara tikrai turi vaiko žvilgsnį, vaiko matymo perspektyvą. Ji mato dalykus, kurių nematome mes, ir taip mokosi, ką reiškia tapti žmogumi.“
Pasak vertėjos, K. Ishiguro iš tiesų vos ne kiekvienoje knygoje, atrodytų, kitoks: „Romaną „Klara ir Saulė“ kai kas mėgina priskirti prie mokslinės fantastikos knygų: jo veiksmas vyksta ateityje, kalbama apie genų inžineriją. Bet pats rašytojas interviu yra sakęs, kad nors Klara yra dirbtinio intelekto būtybė, šio personažo (ir pasakotojo) idėja ateina ne iš mokslinės fantastikos srities, o iš vaikiškų knygučių su paveikslėliais, kur istorija sekama žaislo, pvz., lėlės ar meškučio arba gyvūnėlio, akimis, kur pasitaiko subtilių užuominų vaikui apie liūdnus ir sunkius dalykus, kurių gyvenime gali pasitaikyti.
Ir genų inžinerija bei dirbtinis intelektas knygoje atsirado dėl to, kad šios temos autorių masina, kad tai – iš tiesų šiandienos realybė. Pasak autoriaus, mes jau ir dabar esame technologinės revoliucijos akivaizdoje, ir jam įdomu, ar šie didžiuliai pokyčiai mus paveiks, kaip jie paveiks žmonijos savivoką.“
Akivaizdus kūrinio aktualumas
Vertėjos teigimu, skaitant sunku nejausti akivaizdaus knygos aktualumo: „Nors romanas užbaigtas 2019-ųjų pabaigoje, tai yra dar prieš pandemiją ir karantiną, knyga labai atliepia šių dienų realybę: nuotoliniu būdu besimokantys vaikai, atkirsti nuo bendraamžių, juntama didžiulė atskirtis ir vienišumas, kurį daugelis išgyveno. Apskritai sakyčiau, kad „Klara ir Saulė“ turėtų rasti kelią ir į paauglių širdis.“
Paklausta, kas jai buvo įdomiausia verčiant šį kūrinį, vertėja pasakotoja: „Įdomiausia buvo stebėti – kadangi vertėjai dirba labai lėtai, tai ir tekstą jie „stebi“, – kaip Klara tobulėja. Iš pradžių ji kaip vaikas, daug ko apie žmonių gyvenimą nežino, nesupranta jų motyvų, permainingumo. Klara pozityvi ir atsidavusi savo tikslui: jos paskirtis – neleisti savo paauglei jaustis vienišai, ir ji, norėdama kuo geriau dirbti, tiesiog siurbia įspūdžius, mokosi, auga ir gebėjimu suprasti žmonių emocijas, įžvalgumu pranoksta mergaitės aplinkos žmones.“
O jei „Klara ir Saulė“ būtų paskutinis autoriaus kūrinys – ką jis mums bylotų? Autorius teigia, kad jis tikrai gali būti gretinamas ar net skaitomas drauge su kita puikiai žinoma ir emociškai labai paveikia jo knyga – romanu „Neleisk man išeiti“ (iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė, „Baltos lankos“, 2018).
„Kaip rašytojas, emocijų ir atmosferos prasme, nors ir su tam tikromis išlygomis, visada kalbuosi su savo ankstesnėmis knygomis. Dalis manęs iš tiesų norėjo parašyti savotišką atsaką „Neleisk man išeiti“ – be galo liūdnai knygai. Ne, ji nėra pesimistiška, bet tikrai labai liūdna, tad norėjau sukurti jai atsakymą“, – interviu yra sakęs K. Ishiguro.
Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų.
„Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.
