O gal susitikę su nepažįstamuoju kartais susidarote apie jį klaidingesnį įspūdį, nei būtumėte jo nepamatę, o tik kažkur skaitę apie jį? Žinomas rašytojas ir žurnalistas Malcolmas Gladwellas naujausioje Lietuvoje išleistoje savo knygoje ir tarptautiniame bestseleryje „Bendravimas su nepažįstamaisiais“ teigia, kad nepažįstamieji nėra lengvai nuspėjami.
Tad nustokime galvoti, kad galime permatyti žmones, ir nepulkime daryti išankstinių išvadų.
Kaip Kuba metų metus už nosies vedžiojo CŽV, o Adolfui Hitleriui pavyko apgauti tuometinį Britanijos premjerą Neville’į Chamberlainą? Kodėl juodaodės vairuotojos ir ją sustabdžiusio policininko pokalbis virto konfliktu ir privedė moterį iki savižudybės? Pasaulį supurčiusios ir visuomenėje ažiotažą sukėlusios Black lives matter ir Me too temos.
Tai tik keletas įtraukiančių istorijų ir temų, kurias pasitelkdamas M.Gladwellas sumaniai ieško atsakymo į klausimą – kodėl susitikę su nepažįstamuoju mes dažnai susidarome apie jį klaidingą įspūdį ir neteisingai interpretuojame kito žmogaus kalbą, elgesį bei ketinimus.
M.Gladwellas, nagrinėdamas A.Hitlerio istoriją ir nesugebėjimą nuspėti jo kėslų, rašo, kad geriausiai A.Hitlerio ketinimus suprato tie, kurie asmeniškai jo nepažinojo, o labiausiai klydo tie, kurie su juo bendravo valandų valandas. Žinoma, tai gali būti tik sutapimas. Galbūt N.Chamberlainas ir jo šalininkai, nepaisydami to, ką regėjo jų akys ir girdėjo ausys, kokiais nors asmeniniais sumetimais matė A.Hitlerį tokį, kokį norėjo matyti. Tačiau tokį patį elgsenos modelį matome visur.
„Bendravimas su nepažįstamaisiais“ – tai šeštoji M.Gladwello, tokių populiarių bestselerių kaip „Virsmo taškas“ ir „Išskirtys“, knyga apie tai, kodėl mes nesusikalbame, ir apie tai, kaip, rodos, niekuo neišsiskiriančios situacijos dėl šio mūsų nesusikalbėjimo virsta mitingais, įkalinimais, savižudybėmis ar net karu. Žurnalistas ir rašytojas gilinasi į mūsų naudojamas bendravimo strategijas, analizuoja, kritikuoja ir siūlo jas pakeisti kitomis – veiksmingomis.
Vos pasirodžiusi knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo išrinkta geriausia metų knyga šių prestižinių verslo ir ekonomikos dienraščių: „The Financial Times“, „Bloomberg“, „Chicago Tribune“ bei „Detroit Free Press“. Šiuo metu ji išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų ir pripažinta tarptautiniu bestseleriu.
Dalijamės trumpa ištrauka iš knygos, kurioje pristatoma žodžių užbaigimo užduotis. Ką ji gali atskleisti apie pirmą kartą matomą žmogų?
Ištrauka iš knygos „Bendravimas su nepažįstamaisiais“
Pasižiūrėkite į toliau parašytą žodį ir užpildykite tuščias vietas raidėmis. Pabandykite tai padaryti greitai, negalvodami. NIŪ_ _ _ Tai žodžių užbaigimo užduotis. Psichologai paprastai naudojasi ja tikrindami atmintį ir kitus protinius gebėjimus. Šį žodį užbaigiau kaip NIŪRUS. Įsiminkite jį. Kitas žodis: _ _ _ IKAS
Šį žodį užbaigiau kaip CINIKAS. Jį irgi įsiminkite. Štai kiti žodžiai: PAN_ _ _, _ _ _ KA, NUO_ _ _ _ _ _ _, NE_ _ _ _ _ _ _ _, PA_ _ _ _ _ _, IŠ_ _ _ _ _, SP_ _ _ _ _, SUM _ _ _ _. Pradėjau nuo NIŪRUS ir CINIKAS, o baigiau PANIKA, ATAKA, NUOBODULYS, NEPAKLUSTI, PATYČIOS, IŠDUOTI, SPĄSTAI ir SUMUŠTI. Tai gana bjaurus ir pesimistiškas sąrašas. Bet nemanau, kad jis liudija kokius nors nusikalstamus mano polinkius. Nesu pesimistas. Aš optimistas. Manau, pirmas man į galvą atėjęs žodis buvo NIŪRUS, o paskui tiesiog tęsiau ta linkme.
Prieš kelis metus Emily Pronin vadovaujama psichologų komanda grupei žmonių davė tą pačią užduotį. Pronin paprašė jų užpildyti tuščias vietas. Tuomet uždavė tą patį klausimą: ką, jūsų nuomone, atsakymai sako apie jus?
Pavyzdžiui, jei LIE_ _ _ užbaigėte kaip LIESTI, ar tai reiškia, kad būtumėte kitoks žmogus, jei užbaigtumėte kitu žodžiu? Žmonių atsakymai buvo tokie, kaip ir mano. Tai tik žodžiai.
„Netikiu tyrimu, kai pagal tai, kokius žodžius sudarau, sprendžiama apie mano asmenybę“, – rašė vienas iš Pronin tiriamųjų. Kiti grupės dalyviai jam pritarė: „Tai, kaip užbaigiu žodžius, apie mane nieko nesako... Tai tiesiog atsitiktinis pasirinkimas.“ „Kai kurie žodžiai, kuriuos parašiau, yra priešingybė to, kokį matau pasaulį.
Pavyzdžiui, tikiuosi, kad man ne visada svarbiausia, kad būčiau STIPRUS, GERIAUSIAS arba NUGALĖTOJAS.“ „Tikrai nemanau, kad tai, kaip užbaigiu žodžius, daug ką apie mane pasako... Tai tiesiog atsitiktinumas.“ „Visai ne... Jie tik parodo mano žodyną.“ „Tikrai nemanau, kad yra koks nors santykis... Tai tiesiog atsitiktiniai žodžiai.“
„Žodžiai SKAUSMAS, ATAKA ir SUMUŠTI atrodo turintys kai ką bendra, tačiau nesuprantu, kaip jie ką nors manyje gali atskleisti.“ Tačiau toliau viskas dar įdomiau. Pronin grupėms davė kitų, nepažįstamų, žmonių sudarytus žodžius ir uždavė tą patį klausimą: „Ką jums atskleidžia šie nepažįstamųjų žodžiai?“
Šį kartą Pronin tiriamųjų nuomonės buvo visiškai kitokios. „Neatrodo, kad jis daug skaitytų, nes (man) pirmiausia šautų į galvą K_ _ _A užbaigti kaip KNYGA. Tuo tarpu KORTA − lyg ir neįprastas, bet gal tas žmogus lošėjas.“ „Nujaučiu, kad tas, kas taip parašė, lengvabūdis, bet mielas vaikinas.“
Nepamirškite, kad tai − tie patys žmonės, kurie vos prieš kelias akimirkas neigė, jog šis pratimas iš viso turi kokią nors prasmę, o dabar nė nemirktelėję daro išvadas apie nepažįstamuosius: „Atrodo, šis žmogus orientuotas į tikslą ir mėgsta varžytis.“ „Manau, kad aptariamas asmuo gali dažnai jaustis pavargęs. Be to, manau, kad jam norisi artimai bendrauti su kuo nors iš priešingos lyties. Be to, šiam žmogui gali patikti žaidimai.“
Tas pats žmogus, kuris sakė: „Tai, kaip užbaigiu žodžius, apie mane nieko nesako...“, tą jau pamiršo ir nepažįstamą žmogų apibūdino taip: „Manau, kad šiai merginai dabar jos dienos... Man regis, jai atrodo, jog jos vaikinas neištikimas, miega su kita – man tą rodo sudaryti žodžiai KEKŠĖ, GIRTAS, IŠDUOTI.“
Ir tokie atsakymai liejasi laisvai. Regis, nė vienas iš tiriamųjų nė neįtarė prieštaraujantis pats sau. „Atrodo, čia yra kažkoks ryšys... Jis daug kalba apie pinigus ir BANKĄ. Čia matoma koreliacija.“ „Atrodo, jis susitelkęs į varžymąsi ir laimėjimus. Šis žmogus gali būti sportininkas arba kas nors, kas mėgsta varžytis.“ „Manau, kad šis žmogus gana pozityviai žiūri į dalykus, kurių siekia.
Dauguma žodžių, tokie kaip NUGALĖTOJAS, GERIAUSIAS, TIKSLAS, parodo norą konkuruoti, kuris, sprendžiant iš jo vartojamo žodyno, leidžia manyti, kad tai sportinės prigimties žmogus.“ Jei ši grupė būtų mačiusi mano NIŪRUS, CINIKAS, PANIKA, ATAKA, PATYČIOS, NEPAKLUSTI, IŠDUOTI, SPĄSTAI ir SUMUŠTI, jie susirūpintų dėl mano sielos. Šį reiškinį Pronin vadina „asimetrinės įžvalgos iliuzija“. Ji rašo:
„Įsitikinimas, kad kitus pažįstame geriau nei jie mus ir kad manome žinantys apie kitus kažką tokio, ko jie patys nežino ( juk visi kiti ne tokie įžvalgūs), verčia mus kalbėti, kai labiau vertėtų klausytis, verčia mus daryti klaidingas išvadas. Tai − pirmųjų dviejų galvosūkių problemos esmė. Manome galintys nesunkiai perprasti žmogų iš mažų nuotrupų. Skubame pasinaudoti galimybe teisti nepažįstamuosius. Žinoma, to niekada neleistume savo pačių atžvilgiu. Turime savų ypatumų, kompleksų ir paslapčių. O visi kiti žmonės – lengvai nuspėjami. Jei šioje knygoje galėčiau jus įtikinti vienu dalyku, tebūnie tai: nepažįstamieji nėra lengvai perprantami.
