Mūsų gyvenimuose tiek įvairovės, kad neretai tampa sunku laikytis kažkurio kranto. Kasdienybė, kurioje susiduriame su abejingumu, susvetimėjimu, slydimu paviršiumi, pasimetimu, vis didesniu komforto poreikiu, o nūnai mūsų dienomis iškylančiais tapatybės ir identiteto klausimais – tampa slegianti, o kartais ir gniuždanti.
Ar mes nemokam prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, ar to daryti tiesiog nebenorim, protestuojam apmirdami viename taške arba vangiai ir jau patys abejingai judam drauge su kitais? O gal tereikia būti atidesniems ir prasmę, kaip išsigelbėjimo siūlelį, pamatysime čia pat? Taigi, svarbi kiekviena mus supančio pasaulio akimirka, kiekviena detalė. Bet kurios kartos žmogus turbūt išgyvena panašias gaivališkas asmenybės katastrofas. Turbūt taip buvo ir bus. Keisis tik iššūkiai ir problemų mąstai bei formos.
Į knygą sudėtos 8 pjesės atspindi mūsų visuomenę, bandančią daryti posūkį nusistovėjusioje sanklodoje, apnikusias bėdas. Knygos autorė kruopščiai renka laikmečio centrifūgos išsviedžiamas problemas ir istorija po istorijos siuva pasakojimo audinį, suteikdama galimybę skaitytojui išgyventi įdomiai ir su intriga sukonstruotas istorijas.
Metaforų išraiškingumas, personažų išgyvenamas dramatizmas prašosi konkrečios, apibrėžtos erdvės su aiškiu scenovaizdžio plano išdėstymu – tai aiškiausiai pasijunta pjesėse „Provincialė“, „Naktis rojuje“, „Stogdengys ir gulbė“. Ambicinga režisierė Filomena, kitados svajojusi apie Avinjono festivalį, išduota artimo žmogaus, išdidžiai renkasi provinciją, tik ar čia lengva būti pačiam savimi, laisvam, mąstančiam? („Provincialė“). Baro „Paradise“ lankytojai klaidžioja po savo gyvenimus netikėtai pasijusdami savotiškame rojuje, kur, išsivadavę iš liūdesio, suranda galimybę bent trumpam būti kitokie ir išklausyti („Naktis rojuje“). Į simbolių ir metaforų kalbą įvynioti gilūs jausmai liūdnai gražioje istorijoje apie meilę („Stogdengys ir gulbė“). Tragizmu paženklintos istorijos skaitytojo sąmonę lengvai perkels į sceną, tai tarsi nekontroliuojama, nors tikrai priklauso nuo skaitytojo empatinių gebėjimų.
Kitoks nei paminėtos skausmingas vidines personažų būsenas gvildenančios dramos yra komedijinis farsas „Futurum“. Šiais laikais turime nemažai sukauptos medžiagos ir patirties apie netolimos technologijų progreso įkvėptos ateities variacijas. Šioje, ačiū Dievui, fantastinėje pjesėje pasakojama apie meninės saviraiškos ir kūrybos viruso sukeliamą ligą – meno imunodeficito sindromą – žmogaus potraukį kūrybai bei apskritai kūrybiškam mąstymui, kuris aprašomoje visuomenėje laikomas žalingu, užkrečiamu susirgimu. Pavojinga ir žema yra vargintis ir patirti kūrybines kančias, jeigu tam yra robotronai, kurie tai daro milijonus kartų geriau… Taigi visi įtariamieji žmonės izoliuojami, apgyvendinami rezervate ir laukia gydymo. Problema sprendžiama pacientams prisiuvant naujas „sveikas ir teisingas“ galvas. Grandinė pilna sąmokslo, įtarinėjimų, noro slėptis nuo tokios pagalbos ir paslapčia grįžti prie dar gyvos žmoguje kūrybinės minties, modeliuoja utopinę situaciją, kurioje, viena vertus – aklas įtikėjimas liga ir sėjama baimės nuotaika didina chaosą, kita vertus jis valdomas: laboratorijos kuria dirbtines galvas, gydytojai gelbsti susirgusiųjų gyvybes ir pakeičia ligonių galvas naujomis ir, svarbiausia, trečia – pacientai jas išbando savo asmenybės kaina. Nežinia ar ši fantazija išprovokuota aktualijų ar „Futurum“ – autorės ironiški pamąstymai apie liūdną mūsų laukiančią perspektyvą...
Pjesės „Raudona lapė skylėtame danguje“, „Įkaitės“, „Meilė ir žvėris“ labai kinematografiškos. Jos tarsi turi platesnį aplinkos horizontą, aiškesnę veiksmo ir susipinančių įvykių seką, ir skaitytojui, norint visa tai aprėpti, reikia didesnės erdvės.
Biografinė drama „Meilė ir žvėris“ pasakoja apie banditų gaujos dalyvio, mirti nuteisto žudiko, žmonos Meilės gyvenimą. Praeito amžiaus 9-10 dešimtmečio atmosfera – gana niūrus, visiško vidinio pasimetimo ir paklydimo laikas su visais tragiškais vienintelio žmogui duoto gyvenimo padarinais, perteiktas taip gyvai ir įtaigiai, kad kūnu jauti šaltį.
Dramoje„Įkaitės“ pasakojama apie ambasados darbuotojas, teroristų paimtas į nelaisvę. Tarp jų yra ambasadoriaus žmona ir jos sesuo. Moterys, bandydamos suklaidinti pagrobėjus, susikeičia vardais. Tačiau likimas viską sutvarko taip, kad susikeičia ir jų gyvenimo vaidmenys – jos tampa varžovėmis, kaip paaiškėja, įsimylėjusiomis tą patį vyrą. Situacijos išprovokuoti skaudūs, protą temdantys, išgyvenimai padiktuoja sprendimus, kurie teparodo silpnumą, o tai, kas padaryta, graužatyje įkalina visam likusiam gyvenimui.
Dramoje „Raudona lapė skylėtame danguje“ trys netyčiniai siužetai, pabaigoje persipindami įgauna intriguojantį pagreitį. Drama iškelia klausimą – gal mes savo gyvenimuose rūpinamės ne tuo, kuo reikėtų, o kai užčiuopiame prasmę, būna per vėlu? O gal toji prasmė nuolat šalia? Tad kodėl užuot atsimerkę, ignoruojame savo gyvenimus, blaškomės ir kažko laukiame?
Pasakojimuose juntama slegianti beprasmybė galėtų būti visų knygos pjesių bendras vardiklis, jeigu pasąmonėje nešmėsteltų abejonė: o galbūt kaip tik egzistencinės pasaulėjautos daigai su absurdo elementais, nėra jos, tos beprasmybės, teigimas, o galimybė užčiuopti prasmę, ar bent jau ieškoti kelio, vedančio jos link. Nes vienintelis būdas įveikti absurdą – patikėti gyvenimo prasmingumu. Žinoma, be pastangų, vargu ar tai įmanoma, ir už tave niekas kitas to nepadarys. Gyventi nėra lengva.
Autorė
Ką slepia Tilės Vakarės slapyvardis skaitytojui turbūt jokia paslaptis. Žurnalistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė prozininkė, eseistė, dramaturgė Liuda Jonušienė skaitytojams yra pristačiusi 4 romanus, parengusi meninės publicistikos leidinių, dokumentinių apybraižų.
Kai kurios šios knygos pjesės – „Raudona lapė skylėtame danguje“ (režisierius Vytautas Balsys) bei „Stogdengys ir gulbė, kuri skrido iš Afrikos“ (režisierius Albinas Kėleris) buvo suvaidintos Lietuvos radijo teatre. 2005 m. rašytoja apdovanota LRT radijo pjesių konkurso pagrindine premija.
Pjesė „Naktis rojuje“ pastatyta teatre „Menas“, „Force majeure“ sudalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. 2015 m. rašytoja, tuo metu kultūros ir istorijos žurnalo“ Senvagė“ įkūrėja, redaktorė, tapo Panevėžio kultūros ir meno premijos laureate, 2020 m. apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
