Juokai juokais, bet klausimą, kaip rasti biblioteką, girdėjau tik šiame filme. Tikrame gyvenime to manęs niekas neklausė. Daug dažniau, o bėgant metams šiandienos link ypač dažnai sulaukiu tam tikru atžvilgiu priešingo klausimo: „Kodėl nerašai knygos?“ Tas klausimas kartais net virsta primygtiniu raginimu ar net baugiu grasinimu: „Rašyk knygą!“
Panašūs klausimai, raginimai ar grasinimai itin suintensyvėja lapkričio mėnesį. Galima būtų spėti, jog taip yra dėl to, kad lapkritis – bene vienintelis mėnuo, labai primenantis neparašytą knygą: nei šilta, nei šalta, nei lietus, nei sniegas, nei žalia, nei ruda, nei gera, nei bloga, nei linksma, nei liūdna. Kažkokie neartikuliuoti reiškiniai. Knygose taip nebūna, bent jau gerai parašytose.
Gal tai ir tiesa, bet greičiau – tik jos dalis. Tikriausiai kiekvienas yra atsidūręs situacijoje, kai iš pašnekovo tarsi netikėtai išgirsti mintį, svajonę ar planą, apie kuriuos pats tuo metu daug galvoji. Vienas bičiulis net yra pasakojęs, kad parašė romaną, kurį kitam pasaulio krašte beveik tuo pat metu parašė kitas žmogus, tiesa, angliškai.
Gal tas bičiulis ir juokavo, bet po tokių istorijų ne juokais imi tikėti, kad vienu ar kitu metu ore iš tiesų tvyro tam tikros idėjos. Lapkritį visi svajoja parašyti knygą. Kitaip juk taip dažnai neklaustų, kodėl nerašai knygos? Kiekvienas klausimas – klausiančiojo intencijų atspindys. Jei kitą ragini rašyti knygą, vadinasi, pats tai labai nori padaryti.
Kaip kitaip paaiškinti tai, kad net premjerė I.Šimonytė būtent lapkritį prabilo apie ketinimus baigus politikės karjerą parašyti knygą, kurioje bus pavaizduoti ir komplikuoti valdančiųjų santykiai su Prezidentūra. Gal tai buvo ir pokštas, bet kodėl gi jo pagrindu negalėjo tapti minėtos ore sklandančios idėjos?
Šiaip ar taip, galėčiau lažintis, kad I.Šimonytė taip ir neparašys tos knygos, apie kurią gal ir juokais užsiminė praėjusią savaitę. Ir turbūt ne dėl to, kad jos kolegos krizių guru A.Kubiliaus svajonė, kad visas pasaulis rašys vadovėlius, kaip jam pavyko suvaldyti sunkmetį, taip ir neišsipildė. Tiesiog asmuo, kuris ne sykį skaitė ir nuolatos cituoja J.Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, turėtų nujausti potencialų pralaimėjimą, kurį protingam žmogui įveikti yra itin sunku.
Būtent lapkritį bandydamas atmintyje kapstytis, kokio klausimo savo gyvenime sulaukiu dažniausiai, atsiminiau, kad prieš kokius porą dešimtmečių ir aš esu parašęs knygą, tiesa, galvoje. Tai buvo pasakojimas apie ateities visuomenę, kurioje kiekvienas privalo parašyti po knygą. Tai buvo utopija ar antiutopija, sužinosite perskaitę šį romaną, kuris neparašytas.
Arba galite tiesiog skaityti dabartį. Kai kas turbūt žino, o tiems, kurie nežino, priminsiu, kad lapkritis pusiau oficialiai vadinamas Tarptautiniu romano rašymo mėnesiu. Dar 1999 metais keli amerikiečiai įkūrė socialinį tinklą, skirtą norintiems parašyti romaną. Portalą jie pavadino NaNoWriMo.com (iššifravus – „National Novel Writing Month“). Idėjos esmė – per mėnesį parašyti ne mažesnės nei 50 tūkst. žodžių apimties kūrinį. Šiuo metu šiame portale yra beveik 800 tūkst. aktyvių rašytojų, svajojančių parašyti romaną, jį rašančių arba jau parašiusių. NaNoWriMo.com dėka pasaulyje atsirado beveik 370 tūkst. naujų kūrinių.
Panašu, kad šis portalas pajėgus išpildyti svajones, kurios lapkričio mėnesį sklando ore. Kai kas sako, kad ir F.Dostojevskis savo „Lošėją“ parašė panašiai. Rusų rašytojas buvo azartiškas lošėjas. Visus pinigus palikęs prie ruletės stalo jis su leidėju pasirašė pavojingą sutartį: pažadėjo per metus parašyti romaną, o jei nespės, praras ankstesnių ir būsimų kūrinių teises. F.Dostojevskis ilgai atidėliojo romano rašymą ir prie jo prisėdo likus vos mėnesiui. Spėjo.
Tad jei dar nesate parašę savo knygos, nedelskite. Tik jokiu būdu neskaitykite kitų parašytų romanų. Negaiškite laiko dėl savo svajonės. Tiesa, gal žinote, kaip rasti biblioteką?
