J.Ivanauskaitės (1961–2007) jubiliejaus proga ketvirtadienį sostinėje esančiame Rašytojų klube surengtasvakaras, kuriame dalyvavo etnologė Radvilė Racėnaitė, orientalistas Vytis Vidūnas, poetė, iliustratorė Austėja Jakas, rašytoja, aktorė Birutė Mar, rašytoja L.Simutytė, leidėja Lolita Varanavičienė.
Leidykla „Tyto alba“ šiomis dienomis paskelbė 2022 metų J.Ivanauskaitės premijos konkursą. Ta proga ankstesni šio apdovanojimo laureatai pasidalijo atsiminimais ir mintimis apie J.Ivanauskaitę.
Kai neatitinki klišių
Kristina Sabaliauskaitė (2009 m.): „Jurgos literatūra yra neatsiejama mano paauglystės ir brendimo dalis. Mes nebuvome pažįstamos, žinojau ją tik iš matymo ir iš kūrybos, nors turėjome daug bendrų draugų, kurie vis rengėsi, bet taip ir nespėjo mūsų supažindinti. Su jais dažnai pasikalbame. Jie liudija, kaip Jurga giliai išgyveno Lietuvos literatų atmetimą, menkinimą, bandymą įgelti kiekviena proga – vien dėl to, kad buvo talentinga, ryški, įdomi, labiau skaitoma, pripažįstama užsienyje.
Jurgos man suteikta gyvenimo pamoka turbūt yra ši: iš jos pavyzdžio mačiau, su kuo susiduria išskirtinė rašytoja, neatitinkanti Lietuvos literatūros pasaulėlio klišių, todėl ėmusis plunksnos nuo pat pradžių žinojau, kad negaliu leisti, jog man tai nors kiek gadintų gyvenimą. Atsimenu, kai mano pirmos knygos rankraštis buvo spaustuvėje, mano vyras pasakė: „Na, jeigu knyga bus tikrai sėkminga, tai pasiruošk, kad dergs ant tavęs kaip ant J.Ivanauskaitės, tik pažadėk, kad niekada dėl to nesinervinsi.“ Skaudu, kad Jurga, pasak ją artimai pažinojusių, dėl to labai išgyveno. Apmaudu ir gėdinga, kad jos talentą Lietuva pagerbė vien tik išmalda mirtinai ligai.“
Renata Šerelytė (2010 m.): „Įsimintiniausia Jurgos knyga – „Pakalnučių metai“. Mūsų miestelio bibliotekoje buvo naujų knygų priėmimas, tokia labai iškilminga proga, ir aš, smalsi paauglė, pataikiau ateiti kaip tik tuo metu, kai jas inventorizavo. O kadangi sovietmečiu ir knygos buvo deficitas bei retenybė, mano akį Jurgos pirmoji knygelė iškart ir patraukė. Ir viršeliu, ir tematika, ir knygos pavadinimas magiškai skambėjo.
Prarijau ją kaip saldainį, tokia buvo žavi, keista, spalvinga. Paskui buvo „Sapnų nublokšti“, „Agnijos magija“, kelionių užrašai, publicistika, eilėraščiai... Bet „Pakalnučių metų“ neužmirštu iki šiol. Ne veltui sakoma, kad pirmas įspūdis – stipriausias. Ir kai regiu močiučių gatvėje pardavinėjamas pakalnutes, prisimenu „Pakalnučių metus“. Ir jų svaiginantį aromatą.“
Aplanko kapą
Rimvydas Stankevičius (2011 m.): „Kad J.Ivanauskaitė yra ir bus tarp man svarbių rašytojų, supratau praėjus porai dienų po jos vardu pavadintos premijos įteikimo man, kai nusipirkęs dvi baltas rožes nuvažiavau į Antakalnio kapines norėdamas jai padėkoti.
Nedažnas aš ten svečias. Regimosios atminties neturiu, erdvėje orientuojuosi sunkiai, o kapinės didelės, klaidžios. Šiaip ne taip radau Menininkų kalnelį, o jis taip pat plačiai išdrikęs. Ėjau šen, ėjau ten, o Jurgos kapo nerandu, to akmeninio angelo tarp paminklų neįžvelgiu. Tada sustojau ir garsiai ištariau: „Jurga, pas tave atėjau. Kur tavo kapas?“ Ir pats nepajutau, kaip kojos nunešė tiesiai prie jo, tarsi tas akmeninis angelas būtų pamojęs man ranka. Pamaniau: „Jurga gyva būdama mėgo metafizinius žaidimus, tad kodėl dabar turėtų būti kitaip?“ Ir nusišypsojau.“
Laura Sintija Černiauskaitė (2012 m.): „Nors gyvenime buvome susitikusios tik kartą – rodos, Geteborgo knygų mugėje, tada jau skundėsi mums, kad skauda koją. Mirtis kažkaip atveria galimybę laisviau kalbėtis net su tais, kurių čia, žemėje, nepažinojai. Per Vėlines nueiname su šeima pasivaikščioti po Antakalnio kapines, pasimeldžiame už mirusius pažįstamus. Visada labai jauku matyti, kiek daug žvakelių mirksi ant Jurgos kapo, – lyg daug gyvų akių. Iš anapus. Štai tada ir pasikalbu su Jurga. Taip šviesiai, draugiškai, tarsi niekas neskirtų.“
Netikėta pažintis
Gintaras Bleizgys (2013 m.): „2002 m. gruodį Mokslų akademijos pastate Gedimino prospekte vyko Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas. Buvo ankšta ir tvanku – nusprendžiau išeiti į lauką. Tarpduryje sutikau J.Ivanauskaitę. „Norite pabėgti?“ – paklausė. „Ne, – atsakiau. – Kai šitiek daug rašytojų, man užeina toks nervinis gerklės kutenimas. Einu į lauką išsikosėti.“ „O man alergija nuo knygų, tiksliau, nuo jose prisikaupusių dulkių, – nusišypsojo ji. – Aš irgi noriu išsikosėti... Gal einam kartu?“
Ilgokai vaikščiojome Gedimino prospektu, paskui užsukome į kavinę. Užsisakę arbatos sėdėjome prie stalo. Šiltoje patalpoje nepaliaujamai rasojo mano akiniai, tad juos nusiėmiau ir trumparegiškomis akimis vargiai apčiuopdamas aplinką įsistebeilijau į arčiausiai manęs esantį objektą – rašytoją J.Ivanauskaitę. Matyt, žiūrėjau keistai ir atkakliai, nes greitai pasijutome lyg šimtą metų pažįstami, lyg susitikę svetimame, šiek tiek net mistiniame mieste, gal kurorte, gal ne mūsų laike. Žiūrėjau tiesiai jai į akis. Ilgai. Net kai vėl užsidėjau akinius, žvilgsnio jau nebegalėjau nukreipti niekur kitur.
Per savo gyvenimą taip ilgai ir keistai nesu žiūrėjęs į akis nė vienai moteriai. Ir į manąsias nė viena taip ilgai nežiūrėjo. Galbūt todėl vis prisimenu tą vakarą. Atrodo, kad visa tai buvo ką tik. Yra. Ką toks žiūrėjimas reiškia? Ką mačiau? Ką matė ji? Kas žmogaus gyvenime yra nutylima, nutylėta? Kodėl? Norėčiau paklausti jos pačios dabar, subrendęs, senstelėjęs, ragavęs visokio gyvenimo patirties. Toks ir yra bendravimas.“
Apie šunis ir rašytojus
Agnė Žagrakalytė (2014 m.): „Pernykštę žiemą patekau į situaciją, kai jau vaikščiojau be ramentų, bet gana smarkiai šlubavau: galvojau net įsitaisyti kokią elegantišką antikvarinę lazdelę su dailiu bumbulu, o gal net su lazdelės viduje paslėpta rapyra, bent durkliuku, bent tokio aštrumo, kokio užtektų popierinių laiškų vokams atplėšti.
Kaip ir visą pasaulį, mūsų namus sėmė karantininės nuotaikos, tad keturi mokslo žmonės mažuose namuose vis pakildavo nuo savo rašomųjų stalų ir eidavo šio bei to į virtuvę, o ten papaikęs iš džiaugsmo, kad tiek liaudies namuose ir ta liaudis vis ką nors kramto ir niekur neišeina, visiems aplink kojas makalavosi šeimos šuo Tetris. Eilinį kartą vos neparvirtus, bandydama neužminti šuns, ir piktai, ir meiliai vienu metu sudejavau: „Kačiušyte tu, Kačiušyte.“ Prilipo. Šuo Tetris imtas vadinti Kačiušyte, Kačiušiuku, Kačiušinsku.
Beje, kaip ir į kitas meilumo išraiškas įgijusius švelnius vardus, į Kačiušytės vardą vyrui šaukiant ėmiau atsiliepinėti ir aš pati.
Žiūrinėdama J.Ivanauskaitės pokalbius perskaičiau 2006 metų jos „Laišką iš kovos ir tylos lauko“ – tą, kuris turėjo būti apie euroromaną, bet nebuvo. Ten pasakojama apie priklydusį kačiuką, kuriam Jurga davė Kačiušytės vardą.
Vos nuo kėdės nenusiverčiau. Buvau įsitikinusi, kad šuo Kačiušytė yra mano išradimas.
Ir dabar nežinau, ar pati tai sugalvojau, ar kadaise tikrai skaitytas šis laiškas su visa Kačiušyte ir liūdesį nutrinančiu snukučiu tiesiog į mane įsigėrė, nusėdo, buvo užmaršties užpustytas, o laiko vėjams pasikeitus išniro į paviršių mano virtuvėje šalia elegantiško raudonio ramentų. Ir apie lazdelę tame laiške pasakojama. Tik vietoj rapyros Jurgos lazdelės versijoje slapta spyruoklė išsviedžia mažą gertuvėlę – tas pats durkliukas, kačiušinis.“
Domisi nominantų kūryba
Giedrė Kazlauskaitė (2015 m.): „Karantino metu vis praeidavau pro jos kapą. Tiesiog pasitaikydavo pro ten eiti. Vėliau, mirus filosofei Jūratei Baranovai, galvojau ir per monografijos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ prizmę.
Kiekvienais metais skiriama premija neleidžia užsimiršti – seku, domiuosi nominantų kūryba. Prie pačių J.Ivanauskaitės tekstų grįžtu retokai – gyvenimas toks, nesu akademikė. Bet matau daugybę jų „avatarų“: pradedant Algimanto Puipos filmais ir baigiant sekėjų, nors gal jos ir nesuvokia palaikančios J.Ivanauskaitės prozos tradiciją, knygomis. Tai įdomu.“
Aušra Kaziliūnaitė (2016 m.): „J.Ivanauskaitė tiek savo kūryba, tiek gyvenimu užima išskirtinę ir svarbią vietą Lietuvos kultūros lauke. Rašytojos fenomeną lydi nuo jos neatskiriamas emancipuotos ir savo bei kitų laisvę mylinčios kūrėjos mitologijos šleifas.
J.Ivanauskaitės pavyzdys mus moko drąsos būti savimi, kurti tai, ką nori ir kaip nori. Labai džiaugiuosi pelniusi būtent šios kūrėjos premiją, man tai svarbu, nes žaviuosi tomis vertybėmis, kurias ir simbolizuoja šis įvairiapusiais talentais apdovanotas ryškus žmogus, – nekonformistiška laikysena, meile laisvei, kūrybai, žmogui.“
Kaip gyvena, taip ir rašo
Rimantas Kmita (2017 m.): „Kartais pagalvoju, kad drąsi ta jos antraštė „tik neintelektualam“. Bet drąsesnė ir atviresnė ji pati – visam gyvenimui. Už jos tekstų jaučiu intensyvų gyvenimą, rūpinimąsi kitais, meilę, aistrą ar baimę, nerimą. Už teksto yra tikri dalykai, rūpestis kalbėti apie svarbias temas, o ne vien noras parašyti bestselerį. Tokio gyvenimo aš, sulindęs į popierius ir knygas, jai nuoširdžiai pavydžiu. Ar ne keista būnant gyvam pavydėti gyvenimo mirusiajai?“
Gabija Grušaitė (2018 m.): „Geros knygos man dažnai išlipa iš dvimatės erdvės ir vis pasirodo nauju pavidalu kasdieniame gyvenime. Paskutinį kartą daug refleksijų sukėlusi MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ priminė Jurgos kūrybą: kaip jautriai ji fiksavo to laikotarpio priešingybes, vidinius konfliktus, fantazijas ir viltis.
Mindaugas Nastaravičius (2019 m.): „J.Ivanauskaitę prisimenu skaitydamas diskusijas, kas yra „elitinė“ ir „populiarioji“ literatūra. Ją prisimenu girdėdamas pokalbius apie gyvenimo ir rašymo intensyvumą. „Kaip gyveni, taip ir rašai“, – kartoja vidinis balsas, vis papriekaištaujantis dėl kasdienybės nuobodulio, monotonijoje stringančio mąstymo.
Prisimenu, kaip paauglystėje per televizorių pamatyta J.Ivanauskaitė kalbėjo apie vienatvę: gali atsiskirti, išvažiuoti, pabėgti nuo pramogų ir tauškalų, bet tavo liūdesys vis vien keliaus su tavimi. Tuomet man tai skambėjo kaip reikšminga gyvenimo išmintis. Paauglystės metais galbūt to ir tereikia – artimųjų, knygų, kitų žmonių, kurie pasakytų elementarią tiesą.
J.Ivanauskaitę prisimenu kaip asmenybę, kurioje tarsi derėjo visos mūsų prieštaros, mūsų pastangos atskirti ir suskirstyti. Jos „Placebą“ ir šiandien matau kaip pokalbį su „Vilniaus pokeriu“, jos „Raganą ir lietų“ – ne kaip skandalingą, o kaip sudėtingą knygą, kurią daugelis turbūt perskaitome paskutiniais mokyklos metais, išgirdę, kad tai kūrinys „apie seksą“, nors šiandien, atsivertęs ir paskaitęs šį romaną iš naujo, norėčiau jį rekomenduoti ne paaugliams, ne vien paaugliams.“
Nesusimąstydavo apie drąsą
Jurga Tumasonytė (2020 m.): „J.Ivanauskaitės kūryba, kuria persismelkiau dar paauglystėje, fragmentiškai vis išnyra mintyse – man mieliausios jos pirmosios knygos ir ta ypatinga atmosfera, kurią ji taip meistriškai mokėjo kurti.
Lina Simutytė (2021 m.): „J.Ivanauskaitės premija – ne tik svarbus literatūrinis įvertinimas, bet ir paskatinimas rašyti būtent taip, kaip pirmiausia norisi pačiai: stengiantis atsiriboti nuo visų išankstinių nuostatų, skaitytojų atsiliepimų, komentarų ar net palankių kritikų recenzijų „Miesto šventei“.
Manau, kad čia prisidėjo ir apdovanojimo kriterijai, – premija skiriama už knygą, kurios turinys atitinka formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
Paradoksalu, kad rašydama apdovanojimą pelniusios knygos apsakymus apie drąsą nesusimąstydavau – neretai kurdavau personažus, kurie tarsi pridengdavo mano išgyventas patirtis, todėl priklausydavo jiems, o ne man.
Daugiau drąsos dabar reikalauja rašymas iš pirmojo asmens perspektyvos: nors tai tebėra fikcija, ji vis dėlto nėra atsiejama nuo tam tikrų autobiografinių detalių.
Mintimis su Jurga pasikalbu tada, kai drąsos ir ryžto pristinga.“
