Tačiau ši frazė, regis, puikiai tinka ir pačiam rašytojui: šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų J. Nesbø knygų egzempliorių, autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu.
Virtualiame festivalio pokalbyje su vertėja, literatūros kritike Rasa Drazdauskiene autorius pasakojo apie labiausiai jį išgarsinusio personažo Hario Hūlės „asmenybę“, šnekėjosi apie detektyvo žanro specifiką ir svorį, smurto vaidmenį literatūroje bei tai, ką reiškia būti rašytoju Skandinavijoje.
Apie Harį Hūlę
Nors naujausia autoriaus knyga – apsakymų rinkinys, rašytoją pasaulyje labiausiai išgarsino 12 romanų ciklas apie Harį Hūlę (lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“). Paklaustas apie šį personažą autorius sako iš pradžių tikrai nežinojęs, su kokiu vyruku turės reikalą.
„Kai rašiau pirmąjį romaną, net neįsivaizdavau, kad jis bus išspausdintas, kad tai iš viso bus romanas. Kai pirmą kartą nusiunčiau savo kūrinį leidėjui, ir aš nebuvau pasirengęs populiarumui, nebuvau pasirengęs tam, kad parašysiu dvylika pasakojimų apie šį vyruką. Aš tik žinojau, kad noriu, jog mano veikėjas būtų prieštaringa asmenybė. Viena vertus, Hariui būdingas analitinis mąstymas, jis toks beveik bejausmis, cinikas. Kita vertus – jis labai romantiškas, jausmingas, geros širdies, sentimentalus“, – pasakojo autorius.
„Jis gali gyventi tik todėl, kad kontroliuoja situaciją. Tarkime, kai aš aprašau jo butą, tai ten tikrai ne veltui viskas taip tvarkinga, viskas sudėta į savo vietas, nes jis žino, kad jei nekontroliuoja situacijos, tai jos nekontroliuoja visiškai. Ir čia nėra kokio nors viduriuko. Kai prarandama kontrolė, prasideda katastrofa, su kuria jis nebesusitvarko. Ir nors Haris mano, kad jo veiksmai grindžiami loginiu mąstymu, etiniais principais, iš tikrųjų jo veiksmai grindžiami emocijomis, jis veikia labai spontaniškai. Juk ir mes dažniausiai galime paaiškinti savo veiksmus žvelgdami į praeitį – visada surasime pateisinimų savo elgesiui. Taip pat ir Haris – jis yra toks, kaip dauguma mūsų“, – aiškino J. Nesbø.
R. Drazdauskienės paklaustas, ar šis personažas yra apsėstas teisingumo jausmo ir nenumaldomo noro išaiškinti bylas, rašytojas sakė, kad ir čia esama prieštaringumo.
„Viena vertus, jis pašalinis žmogus visur, jis nesijaučia kolektyvo dalimi. Gal su tais savo persekiojamais nusikaltėliais jis gali save susieti net labiau negu su kolegomis. Ir jis supranta, ką reiškia būti prašalaičiu. Kita vertus, jis turi tuos pačius socialinius refleksus kaip dauguma mūsų. Jei ką nors moki gerai daryti, tai ir darai. Lyg ir negali savęs sustabdyti.
Jeigu gali gerai išsiaiškinti nusikaltimus ir rasti žudikus, o mano Haris toks yra, tai jis nevalingai, nesąmoningai daro savo darbą ir daro jį gerai. Ir jis žino, kad daro jį gerai, o tai jį užveda. Bet kai jis išsiaiškina nusikaltimą, ateina tas antikulminacinis momentas – jam pasidaro negera ir jis vėl kažko ieško. Jis nori, kad gyvenimas turėtų prasmę, jis ieško atsakymų, ir ne tik į klausimą „kas tai padarė“, bet ir į klausimą „kodėl?“ Aš manau, kad jį galime vadinti sudėtinga asmenybe ir realaus gyvenimo atspindžiu“, – įsitikinęs autorius.
Išgirdęs serijos gerbėjams itin aktualų klausimą, ar Haris Hūlė dar sugrįš, rašytojas nedvejojo: „Taip, turiu planų, bus nauja knyga apie Harį, kuri pasirodys po kelerių metų.“
Apie smurtą ir detektyvų paskirtį
Detektyvai – literatūros žanras, kuriame be smurto sunkiai išsiverčiama, pripažįsta J. Nesbø, tačiau jis toli gražu nėra savitikslis.
„Kai pagalvoji, tai taip, gali būti toks grynas žiaurumas, galima būtų, pavyzdžiui, apibūdinti ir atvaizduoti labai žiaurų žmogų, bet jeigu kokiame nors personaže bus per daug blogio, tai žmonės juo tiesiog nelabai patikės. Pavyzdžiui, į galvą ateina filmas „Nasrai“ – juk tai visų pirma yra metafora, įkūnijanti tai, ko mes labiausiai bijome.
Mano knygose tokio pobūdžio veikėjai taip pat yra metaforiniai, bet tas blogis nėra absoliutus – juk jį varo pyktis, neteisingumas. Žinoma, yra ir šiek tiek smurto, kuris tiesiog būdingas detektyvo žanrui. Neparašyčiau detektyvo, jeigu jame nebūtų jokio smurto. Žinoma, kai rašai, kartais tave „užveža“ ir supranti, kad turi gebėjimą aprašyti smurtą, kankinimus. Bet, ko gero, detektyvų rašytojas neturi persistengti, kita vertus – suprantu, kad smurtas yra natūrali detektyvinio pasakojimo dalis“, – savo požiūrį dėstė J. Nesbø.
O kaip dėl visuomenės problemų ir skaudulių, kurie detektyvinėse istorijose, regis, gali būti išryškinti geriau nei kokio kito žanro literatūroje?
„Taip, detektyvams tarsi yra duodamas leidimas išryškinti visuomenės problemas, o rašytojai panaudoja detektyvinį pasakojimą tam, kad parodytų, kas vyksta visuomenėje. Juk tradicinėje grožinėje literatūroje vis tik daugiau dėmesio skiriama individui, aiškinimui, kas vyksta žmogaus galvoje, virtuvėje ar ant jo palangės.
Bet jei grįžtume prie tokių rašytojų kaip Dickensas ar Tolstojus, didžiųjų rašytojų, tai jų užduotis taip pat buvo rašyti apie problemas visuomenėje. Tad ne pats detektyvo žanras suteikia daugiau galimybių rašyti socialiai angažuotą, politinę literatūrą. Man regis, bet koks žanras tiktų rašyti apie politinius dalykus, o fantastikos žanras tam iš viso tinka tobulai.
Na, tokie romanai kaip „1984“ ar „Puikus naujas pasaulis“ – tai daug politiškesni romanai negu bet koks detektyvas. O realiai tai 90 proc. detektyvų yra komercinės knygos, kurių paskirtis – linksminti žmones. Likę 10 proc. naudojasi detektyvo žanru idealistiniams ar politiniams tikslams ir bando pakeisti pasaulį. Nežinau, ar romanas apskritai gali pakeisti pasaulį, bet jei daina „Imagine“, trunkanti tris minutes, galėjo, jei Oliveriui Tvistui tai pavyko, tai gal ir detektyvas truputį gali“, – mano autorius.
Apie rašytojus Skandinavijoje
Gal dalis skaitytojų ir nėra apie tai girdėję, bet J. Nesbø jau yra lankęsis Vilniuje – 2005 m. vykusiame detektyvų festivalyje „Vilniaus alibi“. O ką gi reiškia būti detektyvų rašytoju Skandinavijoje?
„Yra šalių, kur detektyvai – neprestižinis žanras, bet Skandinavijoje kitaip: rašytojai čia supranta, kad tai – rimta literatūra. Geri rašytojai, rašantys kito žanro kūrinius, tiesiog pabando parašyti ir detektyvą, nes čia jie tikrai turi prestižą. Ir, tiesą sakant, turiu pasakyti, kad Skandinavijoje nėra tiek daug blogų detektyvų, kiek kitose šalyse. Bet gal tai natūralu – kai rašoma tiek daug detektyvinių istorijų, tai tarp jų yra ir daug tikrai gerų“, – sakė J. Nesbø.
Pasak jo, daug lemia ir tai, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje yra ir finansinių galimybių tiesiog rašyti knygą ir iš to gyventi.
„Skaičiuojama, kad Norvegijoje yra mažiausiai 150 rašytojų, kurie gyvena iš to, kad rašo. Štai Prancūzijoje tokių priskaičiuojama gal 50–60, o juk šalis gerokai skaitlingesnė. O mano leidėjas Italijoje – vienas didžiausių leidėjų šalyje – sakė, kad ten iš viso nėra nė vieno rašytojo, kuris gyventų tik iš grožinės literatūros rašymo“, – dalijosi bene populiariausias norvegų rašytojas.
Baigdamas pokalbį J. Nesbø pabrėžė, jog kad ir ką gyvenime veiktų, kad ir kuo užsiimtų, iš tiesų jis – istorijų pasakotojas.
„Aš visada buvau pasakotojas. Manau, tai vienintelis dalykas, kurį darau tikrai gerai. Ir jei kas nors man pasakytų, kad aš nelabai gerai dainuoju ar groju gitara, arba esu netikęs finansų makleris – patikėčiau tuo, jei ganėtinai nemažai žmonių man tą tvirtintų. Bet net jeigu visas pasaulis man imtų sakyti, kad aš nemoku parašyti istorijos, tai, žinokit, aš pasakyčiau, kad visam pasauliui reikia subręsti ir suvokti, kad aš puikus pasakotojas“, – tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“ sakė garsus norvegų rašytojas, detektyvų autorius J. Nesbø.
