Įdomiausia, kad toji visata knygoje atrodo tokia pat tikra ir įtaigi kaip kambarys, kuriame praleidžiame dalį savo gyvenimo.
Atsisakė per 20 leidyklų
Smagu, kad neseniai „Kitų knygų“ išleista F.Herberto „Kopa“ (vertė A.Kapočiūtė) spalį nesitraukė iš perkamiausių knygų sąrašų. Aišku, prie „Kopos“ lietuviško varianto populiarumo greičiausiai prisidėjo ir ką tik kino teatrus pasiekusi šio romano ekranizacija. Apie Denis Villeneuve’o filmą galima turėti įvairių nuomonių, tačiau akivaizdu, kad paviršiais nuslydusi juosta nors ir įspūdinga, tačiau ne tokia įtaigi, daugiaprasmė ir filosofiška kaip romanas. Kitaip tariant, jei mokslinė fantastika gali būti kaip nors susijusi su tiesa, filmas nuo jos kur kas toliau nei romanas.
Apie ką gi F.Herberto „Kopa“? Tolimoje ateityje vykstančio romano konfliktas, varinėjantis įvairialypio siužeto kraują, – visoje visatoje vertingiausias ir rečiausias prieskonis melanžas, kuris ir gyvenimą pailgina, ir suteikia galimybę keliauti kosmosu. Melanžas išgaunamas Arakyje, kuriame pavojų kelia ne tik rūsti dykuma, bet ir milžiniški smėlio kirminai.
Nenuostabu, kad po visatą išsibarstę žmonijos atstovai siekia kontroliuoti Arakį, nes tai leidžia valdyti ir pačią visatą. Nors kūrinio siužetas dinamiškas, jis nepabėga nuo to, kas literatūrą paverčia gera, – egzistencinių tiesų, įsitvėrusių ir visuomenės elgsenos modelių, ir žmogaus būties problemų.
1965 m. išleista „Kopa“ šiandien laikoma vienu reikšmingiausių mokslinės fantastikos kūrinių, o F.Herbertas – žanro klasiku, nors tiek autoriaus karjeros, tiek romano kelionės pas skaitytojus pradžia nebuvo šilkinė. Pirmieji nuo mažumės tapti rašytoju svajojusio F.Herberto kūriniai nesulaukė sėkmės, tad jam teko duonai užsidirbti bendradarbiaujant su spauda. Rinkdamas medžiagą straipsniui apie slenkančias kopas Oregono valstijoje F.Herbertas taip susidomėjo smėliu ir dykumomis, kad sužinoti dalykai tapo pagrindu, ant kurio iškilo „Kopos“ pasaulis.
Ironiška, bet romano, kurio šiandien parduota beveik 20 milijonų egzempliorių, atsisakė per 20 leidyklų. Vėlesnė sėkmė F.Herbertą paskatino parašyti dar penkis šio kūrinio tęsinius.
Sielogydos pinklės
Kartais atrodo, kad mokslinės fantastikos knygos dažnai artimesnės tiesai nei saviugdos leidiniai, be kurių neapsieina kone nė vienas perkamiausių negrožinių knygų dešimtukas. Ar tik nėra taip, kad kuo daugiau saviugdos leidinių skaitome, kuo intensyviau tokiomis knygomis gydome savo sielą, tuo blogiau jaučiamės, tuo dažniau laigome po psichoterapeutų kabinetus, tuo labiau toji siela serga?
Neretai panašu, kad dažnų populiariosios saviugdos opusų autoriai vadovaujasi perfrazuotu priežodžiu „patarimas – ne vežimas, pora žodžių, ir gana“, kuris reiškia ne ką kita, o tai, kad švaistytis patarimais – ne tik itin lengva, bet ir savotiškai malonu, nors naudos nedaug.
Spalį į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukus pateko net du „Vagos“ išleisti leidiniai, susiję su austrų neurologijos ir psichiatrijos profesoriumi, psichoterapeutu, egzistencinės analizės (logoterapijos) pradininku Viktoru E.Frankliu (1905–1997), išgyvenusiu nacių koncentracijos stovyklos siaubą. Abi knygos yra kiek iš kitos operos – jose patarimai pagrįsti ne tik asmenine patirtimi, bet ir mokslu, stebėjimais, atsakomybe, galų gale talentu. O to iš V.E.Franklio neatimsi.
Neseniai darsyk perleista V.E.Franklio „Sielogyda“ (vertė A.Merkevičiūtė) – klasikinis psichologijos veikalas, pirmiausia skirtas psichologams, psichoterapeutams, šių sričių studentams. Tačiau knygoje įtaigių minčių ras visi gyvenime ieškantys prasmės ir priešnuodžio vidinei tuštumai ir betiksliškumui, kurie, pasak leidėjų, jau tapo mūsų laikų masine neuroze. Kita vertus, tai nereiškia, kad tos įtaigios mintys jums padės rasti prasmę, bet juk ieškoti turėtų būti įdomiau nei rasti, ar ne?
Su V.E.Franklio prasmės paieškų labirintais susijusi ir kita praėjusį mėnesį itin pirkta naujiena – Alexo Pattakos ir Elaine Dundon knyga „Savų minčių kaliniai“ (vertė L.Barkauskas), kuri jau labiau susijusi ne su mokslu, o su vadinamąja populiariąja psichologija, pagrįsta patarimų mėtymu iš vežimo. Apie ką ji?
Autoriai, remdamiesi V.E.Franklio gyvenimo istorija ir jo plėtota logoterapijos teorija, knygoje išskiria septynis principus, kurie gali padėti atrasti arba susikurti prasmę. Joje apstu praktinių patarimų.
