Į Vilnių atvykstanti Sofi Oksanen – rašytoja, sugebanti atgaivinti posovietinę praeitį

Lietuvoje ši autorė geriausiai žinoma dėl to, kad nepaprastai autentiškai ir aktualiai vaizduoja Baltijos šalių okupaciją, dekolonizaciją ir jų pasekmes šiuolaikinių žmonių, ypač moterų, gyvenimams.

Tarptautinėje erdvėje Sofi Oksanen išgarsino romanas „Valymas“, kurio vertimas į prancūzų kalbą 2010 m. apdovanotas Femina premija. Iš viso romanas apdovanotas 14 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų bei išverstas į 41 kalbą, taip pat ir į lietuvių.

Šis romanas įtvirtino S. Oksanen kaip sovietinės postatminties literatūrinį balsą abipus geležinės uždangos. Romanas „Valymas“ yra antroji estiškosios trilogijos, kurią sudaro „Stalino karvės“, „Valymas“ ir „Kai dingo balandžiai“, dalis. Tačiau autorės kūryba neapsiriboja postatminties tema. Joje subtiliai nagrinėjamos ir psichinės sveikatos, priklausomybių, netradicinio seksualumo ir sisteminio moterų išnaudojimo temos. 

„Meniniu požiūriu, S. Oksanen yra puiki siužeto meistrė. Nors jos kūrybos nepavadinsi eksperimentine, knygas tenka skaityti susikaupus, nes siužetai būna gana sudėtingai, įdomiai ir meistriškai sukonstruoti, įtempti. S. Oksanen romanus galima vadinti trileriais, tik ne visada iki galo išaiškėja, kas ką nužudė ir kodėl. Kūrybos užtaisas slypi ne intrigoje, o tame, kaip socialinės, simbolinės ir galios struktūros veikia vidinius žmonių gyvenimus, kaip jie laviruoja tarp lyčių, kultūrų, kalbų, šeimos ir kitų galios struktūrų, kad išliktų savimi, kad kartais išgelbėtų nors dalelę savasties“, – sako literatūros tyrinėtoja dr. Eglė Kačkutė.

S. Oksanen mama yra estė, o tėtis – suomis, ji nuo gimimo augo kalbėdama dviem kalbomis, nors estų jai yra tik buitinė, vadinamoji kultūrinio palikimo kalba. 

„Dar vienas labai įdomus jos kūrybos aspektas – tarpkalbavimas. Knygose nemažai estiškų frazių, žodžių, kalbinių nuotrupų. Dvikalbių žmonių kūryboje dažnai per teksto audinį prasimuša akustinis kitos kalbos pagrindas. Gaila, kad pati S. Oksanen kūrybą skaitau tik verstinę, bet ir lietuvių, ir anglų kalbos vertimuose girdisi ta pati kapota melodija... Nežinau, ar tai suomiška, ar truputį ir estiška melodija. Susitikimo metu rašytojos būtinai paklausiu apie jos dvikalbystę, kalbinius santykius su tėvais, seneliais ir kaip tai veikia jos kūrybą”, – būsimo susitikimo su rašytoja detalėmis dalijasi vakaro vedėja dr. Eglė Kačkutė.

Sofi Oksanen yra ne tik savo knygų, bet ir jų motyvais sukurtų filmų, spektaklių ir net operų bendraautorė. 

„Bus smalsu sužinoti, kaip kilo idėjos knygas versti spektakliais ir ypač operomis. Kaip ji dalyvauja jų kūrime? Paskutinės operos „Nekaltybė“ premjera šią vasarą įvyko Eks An Provanso festivalyje, o po to ji buvo rodoma Nacionalinėje Olandijos, Karališkoje Kovengardeno, Suomijos nacionalinėje ir San Francisko operose. Man tai daro didžiulį įspūdį ir norėsiu apie tai paklausti”, – sako dr. E. Kačkutė.

Literatūros tyrinėtoja dr. E. Kačkutė  prisipažįsta, kad  jai labai patinka tai, kaip S. Oksanen sugeba įsijausti į istorinę posovietinę praeitį, stebina jos buities, kasdienybės detalių išmanymas. 

„Man kartais atrodo, kad aš, pati Lietuvoje gyvenusi ir sovietiniais, ir ankstyvosios nepriklausomybės metais, labai daug ką pamiršau. Be to, kartais šiuolaikiniuose romanuose ir filmuose pasitaiko detalių, kurios man atrodo netikslios, sovietinė realybė vaizduojama stereotipiškai, o S. Oksanen kūryba išsiskiria jaudinančiu autentiškumu. Ji sugeba atliepti politines Rytų Europos aktualijas ir kartu efektingai dalyvauti karšiausiuose Vakarų Europos feminizmo ir migracijos debatuose”, – sako dr. E. Kačkutė.

Naujausia S. Oksanen knyga „Šunų aikštelė“ pasakoja apie šiuolaikinę Ukrainą, Rusijos agresiją, oligarchus, nevaldomą korupciją, bet tą istorinę politinę realybę nagrinėja pasitelkusi surogacijos ir migracijos temas. Feminizmo teorija šiuo metu sprendžia etinius surogacijos klausimus, o naujausi tarptautiniai migracijos tyrimai nagrinėja vadinamąją nematomą migraciją globaliame pasaulyje, t.y. kolonistų grįžimą „namo“, į savo arba savo protėvių gimtines, kurios dažnai yra buvusių imperijų centrai. Pagrindinės veikėjos tėvas yra rusakalbis ukrainietis, kuris nutaria visą šeimą iš nepriklausomos Estijos perkraustyti „atgal“ į savo gimtąjį kaimą Rytų Ukrainoje. 

„Dažnai pagalvoju, kad labai norėčiau išgirsti iš nepriklausomos Lietuvos į visus Rusijos ir kitų Sovietinių Respublikų kampelius grįžusius žmones ir Oksanen romanas yra pirmasis, kuriame tokią istoriją aptikau...”, – sako vakaro su Sofi Oksanen vedėja dr. Eglė Kačkutė.