Jei dar neskaitėte, būtinai susiraskite Sayakos Muratos „Kombinio moterį“, kurioje neprilygstamai smagiai aprašytas žmonių susvetimėjimas, Tomokos Shibasaki „Pavasario kiemą“, kuriame saikingai poetiškai atskleidžiamas laikinumas ir žlugusios viltys, Hiromi Kawakami „Mokytojo portfelį“, kuriame per skirtingų kartų santykį pasakojama apie nepavejamą gyvenimą, arba Yukio Mishimos „Auksinę šventyklą“, kuri romane sudega su paskutiniais žmogiškumo likučiais.
Žmogaus nuvainikavimas
Praėjusį mėnesį knygynų lentynas pasiekė dar vienas kūrinys iš Japonijos.
Tai Osamu Dazai apysaka „Netekęs teisės būti žmogumi“ (LRS leidykla, vertė S.Budrytė), rugsėjo mėnesį nesitraukusi iš perkamiausių knygų dešimtukų. Tiek ši apysaka, tiek jos autorius – išties išskirtiniai, jau išsikovoję tvirtą vietą po literatūros istorijos saule.
O.Dazai (1909–1948) – įdomaus, bet tragiško likimo rašytojas, visą gyvenimą laikytas japonų literatūros atskalūnu, tačiau ilgainiui tapęs ne tik japonų, bet ir pasaulio literatūros klasiku.
Kritikų jis vertinamas dėl autobiografinių elementų prisodrintų kūrinių, kurie Japonijoje priskiriami savotiškam „romano apie save“ žanrui. Du žymiausi O.Dazai prozos kūriniai parašyti prieš pat autoriaus savižudybę, netrukus po Antrojo pasaulinio karo – tai „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“.
Pastarasis neretai interpretuojamas kaip niūrių ano meto Japonijos visuomenės nuotaikų ir aplinkui tvyrojusio chaoso atspindys. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis nėra aktualus.
Apie ką gi ši apysaka? Apie tai, kaip dailininkas, komiksų piešėjas Jodzo Oba nuo vaikystės neranda vietos visuomenėje. Jis stebisi, jog kiekvienas žmonių veiksmas pagrįstas šaltu praktiškumu, ir baisisi, kad pasaulis – neaprėpiama tamsi bedugnė. Vienintelė išeitis pelnyti bent šiokį tokį žmonių dėmesį ir nesileisti sužlugdomam džiunglių įstatymo – virsti juokdariu.
Tad Jodzo Oba užsideda juokdario kaukę, kurios šypsena ilgainiui virsta tragiška grimasa. Tokia mįslinga, kad net nepanašia į žmogaus. Asmens ir visuomenės konfliktas – amžina tema, kuri ir šiais laikais dar gali kelti ir žavesį, ir siaubą, žinoma, jei skaitai tikro talento parašytą pasakojimą. O.Dazai knyga būtent tokia – tiesiog talentingai parašyta.
Ne tik bitininkams
Panašu, kad lietuvių skaitytojams patinka ir tai, ko jie prisibijo. Medus – gardus, bet jį sunešantys vabzdžiai retam nesukelia panikos, ypač kai ima sukti ratus aplink galvą. Bitės – ir mįslingi, ir žavingi gyviai, kurių gyvenimas toks nepanašus į mūsų, kad net panašus. Tad turbūt nenuostabu, kad knygas apie bites mes ir perkame, ir skaitome. Algirdo Amšiejaus knyga „Bičių metai“ („Alma littera“) – ne išimtis. Vos pasirodžiusi ji šovė į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukų viršūnę.
A.Amšiejus – agronomijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas, bitininkas, veislinių bičių motinų augintojas, Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas. „Ši knyga – mano duoklė bitėms ir jų mylėtojams, – teigė A.Amšiejus. – Tikiuosi, ji bus įdomi ir pradedantiems, ir jau patyrusiems bitininkams, taip pat stebuklingu bičių pasauliu besidomintiems žmonėms.
Joje dalijuosi keturiasdešimties metų bitininkystės patirtimi, pasakoju tikras istorijas iš bičių ir bitininkų gyvenimo. Informacija apie medinguosius augalus knygos priede pravers sodininkams, daržininkams ir visiems, kam rūpi bičių ateitis. Noriu, kad perskaitę šią knygą susimąstytumėte, kaip pasaulyje viskas susiję: augalai, bitės ir žmonės.“
Ką rasite šioje knygoje? Paprasta ir suprantama, bet sykiu ir vaizdžia kalba aprašytą bičių ir bitininkų pasaulį: nuo bičių motinos iki spietimo, nuo hierarchijos avilyje iki naudingų bičių produktų, nuo bitininkų darbų ir rūpesčių iki bitininkystei tinkamiausių augalų.
Autorius negaili patarimų – tiek konkrečių, tiek ir abstraktokų: „Nieko nebus, jei bitininkas jausis bičių vergvaldžiu, sieks tik „kuo daugiau“ ir „kuo pigiau“. Esu įsitikinęs, kad bitininkai (kaip, beje, ir visa žmonija) turėtų būti bičių tarnai: rūpintis ir jomis, ir natūraliomis jų ganyklomis. Jei pasaulis tai supras, bus gerai.“
Galų gale A.Amšiejus „Bičių metuose“ šiek tiek šnektelėjo ir apie savo gyvenimą, apie kurį daugelis mūsų iki šiol nedaug težinojome. Tarkime, papasakojo, kaip vaikystėje bandė rinkti kamanių medų ir kaip galiausiai tapo bitininku.
Galėčiau perpasakoti, bet tai būtų nedovanotinai prasta paslauga tiems, kurie ruošiasi atsiversti šią informatyvią knygą.
