Tai pirmojo nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pokalbis su „Lietuvos ryto“ žurnalistu Valdu Bartasevičiumi apie organizuoto nusikalstamumo priežastis, šio reiškinio šaknis, plėtrą atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, kriminalistų kovą su nuožmiomis nusikaltėlių gaujomis, operatyvinės veiklos metodus, specifinių darbo sąlygų veikiamą kriminalinės policijos pareigūnų gyvenimo būdą. A.Sadeckas pasakoja ir apie politinių intrigų žalą šalies teisėsaugai, prieštaringą, neretai asmeniniais išskaičiavimais grindžiamą politikos pasaulį.
Knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“ pateikta ir kitų kriminalinės policijos komisarų pasakojimų apie garsių organizuoto nusikalstamumo grupuočių likvidavimą, jų vidinius ryšius, nusikaltėlių santykius, psichologiją, nesuvokiamą žiaurumą ir nuožmų sąskaitų suvedinėjimą.
Kartą Afganistane
Išties karo draskomame Afganistane teko lankytis du sykius. Pirmą kartą ten vykau su ką tik prezidentu tapusiu Rolandu Paksu 2003 metų vasario pabaigoje. Tai buvo jo pirmoji užsienio kelionė, prabėgus vos kelioms dienoms po inauguracijos.
Lietuvoje daug kas stebėjosi, kodėl jis tokiam vizitui pasirinko ne kurią nors Baltijos šalį, Lenkiją ar Briuselį, o Afganistaną, kur lankėme antiteroristinėje operacijoje dalyvaujančius Lietuvos specialiųjų pajėgų karius.
Prezidentą lydėjo didelė delegacija: jo patarėjas Alvydas Medalinskas, tuomečiai krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir Kariuomenės lauko pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus, dar keli pareigūnai ir kariškiai.
Atskridę į Kabulą apsistojome netoli šio miesto esančioje Bahramo karinėje bazėje. Prezidentas R. Paksas buvo įkurdintas atskiroje patalpoje, o mus, visą jį lydinčių asmenų grupę, apnakvindino vienoje didelėje palapinėje. Pabendravome su kariais, susitikome su tarptautinių pajėgų vadais JAV generolais.
Vis dėlto labiau įsiminė antroji kelionė į Afganistaną jau su prezidentu Valdu Adamkumi 2005 metų spalį.
Apsistojome pačiame Kabule labai stropiai saugomame kariniame miestelyje, šalia kurio įsikūrusios ir visos svarbiausios įstaigos, ambasados. Gyvenome JAV kariuomenės pastatytuose namukuose palyginti neblogomis sąlygomis, su visais patogumais. Dušas – nematytos konstrukcijos, niekaip nesupratau, kaip jį atsukti. Pasikviečiau į pagalbą Juozą Oleką. Jis geranoriškai padėjo, pirmiau paspaudęs ne tą mygtuką ir pats apsipylęs vandeniu.
Afganistano prezidentas Hamidas Karzai prezidentui A. Adamkui ir jį lydinčiai delegacijai surengė vakarienę. Žmonių buvo pakviesta nedaug, sėdėjome prie bendro stalo, gerai girdėjome, apie ką kalbasi šalių vadovai.
Tai buvo maisto puota – patiekalus nešė vieną po kito, tiek suvalgyti neįmanoma. Tačiau, matyt, pagal afganų svetingumo tradicijas svečius reikia pavaišinti viskuo, kas geriausia, ko tik gali pasiūlyti. Tyliai stebėjomės, kad padavėjams nešant vis naujus valgius H. Karzai kartais pakomentuodavo: „Šito galite nevalgyti, ne taip ir skanu.“
Po pačią sostinę nepavažinėjome – buvo pernelyg pavojinga. Išvažiavome iš karinio miestelio tik kartą, kai prezidentas V. Adamkus vyko į oro uostą susitikti su kelioms valandoms į Kabulą atskridusia JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice.
Mūsų šalies vadovas ją pasitiko prie lėktuvo trapo, jiedu čia pat pasikalbėjo, o po to savo „Spartanu“ išskridome į Goro provinciją, kurios atkūrimu rūpinosi Lietuva ir ten buvo dislokuoti lietuvių kariai.
Tada šiame karinio transporto lėktuve dar nebuvo įmontuota civiliams keleiviams skirta kapsulė, todėl skrydis gerokai išvargino – sėdėjome susispaudę, sėdynės kietos, kurtinamas ūžesys ir dar nusileidimo takas ne betoninis, o žvyru dengtas, todėl gerai pakratė, bet prezidentas V. Adamkus, skridęs tokiomis pat nepatogiomis sąlygomis, puikiai ištvėrė ilgą kelionę.
Mūsų delegacija susitiko su Goro provincijos gubernatoriumi Shahu Abdulu Ahadu Afzaliu, apsilankėme lietuvių pastatytoje šios provincijos sostinės Čagčarano ligoninėje, kuriai atgabenome medicininės įrangos. Ten buvo surengtas susitikimas su afganų visuomene.
Stebėjau atėjusius žmones. Kažkaip nepajutau, kad jie būtų labai maloniai nusiteikę, nors, atrodytų, mes juos remiame, padedame gintis nuo talibų ir kitų islamistinių grupuočių. Gal taip jaučiausi todėl, kad buvau nemažai skaitęs apie afganų klastą? Žiūrėdamas į prieš mus sėdinčių žmonių veidus, svarsčiau, ar čia daug tokių, kuriais galėtum pasitikėti pavojaus akimirkomis.
Sovietų Sąjungai tik įsivėlus į karą Afganistane, ten dirbti kriminalistu buvo komandiruotas mano kolega Algis Talačka. Grįžęs pasakojo baisių dalykų. Jokia teisė, įstatymai toje šalyje neegzistavo ir net nebuvo suvokiami. Esą sovietų instruktoriams užsiminus apie tokius dalykus, pasigirsdavo vienintelis atsakymas: „Kas naudinga Afganistano revoliucijai, tas yra teisėta.“
Žmogaus gyvybė ten nieko nereiškė. Pasakodavo, kad sulaikydavo tris įtariamuosius ir tardydavo labai paprastai: „Kalbėsi? Ne?“ Ir tuoj pat sušaudo. Taip du sušaudžius, trečias, žiūrėk, sutikdavo bendrauti.
Lankantis Afganistane mane lydėjo panašus jausmas – jokio teisėtumo toje šalyje nėra ir būti nelabai gali. Visiški viduramžiai, į kuriuos Vakarai beviltiškai mėgina perkelti šiuolaikinio demokratinio pasaulio taisykles. Nemanau, kad ten įmanoma įvesti tvarką. JAV kariškių paklausiau, kodėl iš esmės nekovojama su masiškai toje šalyje išplitusia narkotikų gamyba.
Juk tai svarbiausias pajamų šaltinis ir teroristinėms grupuotėms, o NATO sąjungininkai Afganistane tiesdami kelius, įvesdami elektrą tik pagerina narkotikų tiekimo infrastruktūrą. Išgirdau savotiškai nuskambėjusį atsakymą: „Tai ne mūsų užduotis. Tuo turi užsiimti Afganistano pajėgos.“ Aišku, afganai gali nebent imituoti kovą su opiatų gamyba ir prekyba, nes jiems tai verslas, kuris juos maitina.
Afganistano žmonės tebegyvena kaip tolimos praeities amžiais, religiniai įsitikinimai grindžiami visišku fanatizmu, agresyviuoju islamu.
Jiems nieko neišaiškinsi ir neįrodysi. Mūsų specialiosios paskirties kariai ten puikiai dirba, įgyja neįkainojamos praktikos, bet laimėti karo toje šalyje negalėjo ir JAV, kaip tai nepavyko Sovietų Sąjungai.
Man regis, prezidentas Donaldas Trumpas tai suprato, todėl nusprendė išvesti savo kariuomenę. Nežinia, kiek metų turi prabėgti, kad Afganistane įvyktų visuomenės evoliucija, leisianti išsivaduoti iš viduramžiško gyvenimo būdo gniaužtų.
