Tai pirmojo nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pokalbis su „Lietuvos ryto“ žurnalistu Valdu Bartasevičiumi apie organizuoto nusikalstamumo priežastis, šio reiškinio šaknis, plėtrą atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, kriminalistų kovą su nuožmiomis nusikaltėlių gaujomis, operatyvinės veiklos metodus, specifinių darbo sąlygų veikiamą kriminalinės policijos pareigūnų gyvenimo būdą. A. Sadeckas pasakoja ir apie politinių intrigų žalą šalies teisėsaugai, prieštaringą, neretai asmeniniais išskaičiavimais grindžiamą politikos pasaulį.
Knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“ pateikta ir kitų kriminalinės policijos komisarų pasakojimų apie garsių organizuoto nusikalstamumo grupuočių likvidavimą, jų vidinius ryšius, nusikaltėlių santykius, psichologiją, nesuvokiamą žiaurumą ir nuožmų sąskaitų suvedinėjimą.
Žvalgybos menas
Valdas Bartasevičius: Supratau, kad šio slapčiausio biuro skyriaus sekliai, išmokę visokių būdų ir fokusų, kaip likti nepastebėtiems, net ir kolegoms kriminalistams buvo nežinomi...
Alvydas Sadeckas: Man reikėjo priimti šių pareigūnų priesaiką. Tai vyko jų būstinėje, konspiracinėse patalpose, kurių vieta buvo valstybės paslaptis. Jie ir tarnyboje, ir gyvenime naudojosi priedangos dokumentais. Net jiems užduotis užsakantys kriminalinės policijos pareigūnai žinojo tik jų vadinamuosius brigadininkus, nors, kai vykdavo kokia bendra operacija, sugebėdavome atpažinti stoviniuojančius ar žingsniuojančius mūsiškius, bet, iš šalies žvelgiant, jie niekuo neišsiskirdavo iš aplinkos.
Šios tarnybos pareigūnai pasižymi išskirtine kantrybe, nes jiems tenka nepastebimai tūnoti kokioje nors vietoje kartais ir valandų valandas. Girdėjau, kad jie puikiai sprendžia kryžiažodžius. Aišku, vien kantrybės dirbant tokį darbą nepakanka, reikia ir ypatingo atidumo, pastabumo, susikaupimo, iniciatyvumo, sumanumo, greitos orientacijos, aktorinio gebėjimo persikūnyti į skirtingų asmenybių tipus.
Šis darbas labai įtemptas. Pamėginkite ką nors pasekti, pavyzdžiui, Vilniuje per transporto spūstis. Kaip stebimo objekto neišleisti iš akiračio, kai gatvė prikimšta automobilių, o dar šviesoforai, sankryžos neleidžia važiuoti reikiamu greičiu? Tenka pasitelkti daugybę žmonių, automobilių ir niekas sekamam asmeniui ar jų grupei neturi sukelti įtarimų.
Rajonuose nėra transporto spūsčių, bet ten itin sunku likti nepastebėtam, nes žmonės vieni kitus pažįsta, svetimi iš karto atkreipia į save dėmesį. Tenka itin gudriai organizuoti sekimą...
V. B.: Kaip?
A. S.: Yra metodų, bet negaliu pasakoti, nes tai paslaptis. Kita vertus, visų šio darbo subtilybių ir aš nežinau. Sekliai žino būdų, kaip likti nepastebėtiems, pasitelkia visokias kombinacijas, savus fokusus. Šiuolaikiniame technologijų amžiuje sekimo galimybės plečiasi: išmanieji telefonai, vaizdo kameros ir daug kitokių techninių naujovių.
V. B.: Teko skaityti, kad tokie sekliai moka ir apsirengti taip, kad jų vienu atveju neatskirsi nuo kiemsargio, kitu – nuo ant suoliuko miegančio benamio.
A. S.: Seklių tarnyba turėjo specialią drabužinę, kurioje buvo ne tik įvairiausių drabužių, įrankių, kaip antai kastuvų, šluotų, bet ir visokių barzdų, ūsų, perukų. Net išorinio sekimo pareigūnų išvaizdai buvo keliami specialūs reikalavimai, jie neturėjo kristi į akis dėl kokių nors išskirtinių bruožų, kitaip sakant, turėjo nepastebimai ištirpti praeivių minioje.
Šioje tarnyboje dirbo nemažai moterų – jos negalėjo būti išskirtinės gražuolės, į kurias kryptų vyrų akys. Daugiausia moterys vykdė užšifruotą operatyvinį nustatymą, kai prisidengus sugalvota legenda reikėdavo surinkti kokią nors informaciją žvalgybinės apklausos būdu. Apklausiamas asmuo neturėdavo suprasti, kad bendrauja su policija ir kokios iš tiesų informacijos iš jo tikimasi.
Be abejo, ne visada sekliams pavyksta gerai atlikti užduotį, o juos kontroliuoti sudėtinga. Kartą teko susidurti ir su nesąžiningu gudravimu. Vieno rajono centre stebėjome nusikalstamą grupuotę, gavau sekimo ataskaitą ir supratau, kad kažkas ten ne taip, nesueina galai.
Išsiaiškinome, kad sekliai pametė stebėjimo objektus, bet, užuot atvirai prisipažinę, mėgino šį faktą nuslėpti. Mat jiems nežinant ten buvo ir vienas mūsų agentas, kuris matė, kaip viskas vyko. Ėmėmės priemonių, kad daugiau taip nenutiktų. Tai bene vienintelis toks man pasitaikęs atvejis. Pamesti sekamą objektą – darbo brokas, bet mėgindamas išsisukti ir meluodamas seklys tyrimui daro dar didesnę žalą, nes gali smarkiai suklaidinti kriminalistus.
Apskritai slaptas išorinis sekimas – sudėtingas operatyvinis menas. Politinės, karinės žvalgybos mokyklose mokoma, kaip dirbant užsienyje aptikti seklius ir kaip nuo jų atitrūkti. Mūsų nusikaltėliai to nesimoko, bet dažnai nutuokia, kaip reikia saugotis nuo išorinio sekimo.
Daug rašyta apie tai, kaip rafinuotai JAV diplomatai Rusijos saugumiečių buvo sekami Maskvoje. Prieš keletą metų rusai rodė itin atvirą serialą apie savo seklių darbo metodus, techniką.
Pasitaiko ir nacionalinių savitumų. Kadaise girdėjau, kad japonai gali sekti beveik atvirai, kone sveikintis su sekamu asmeniu, įkyrėti jam. Tačiau vieną dieną staiga dingsta. Tada, kai objektas nusiramina, ir prasideda tikrasis nematomas jo stebėjimas.
V. B.: Sudėtingos kombinacijos. Girdėjau, kad ir pas suimtuosius ir sulaikytuosius į kamerą siunčiamos vadinamosios „antelės“, siekiant sužinoti dominančią informaciją.
A. S.: Lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Kaip pasiųsi? Mano laikais nė nebuvo įstatymų, įteisinančių tokią veiklą.
V. B.: Na, sukurpiate fiktyvią bylą, kad jūsų slaptasis agentas suimtas įtarus kokį nors nusikaltimą, ir sėda į kamerą pas jus dominantį banditą.
A. S.: Bet kamerą kažkas prižiūri. Šiems prižiūrėtojams neturi kilti nė menkiausio įtarimo, kad kažkas ne taip. Čia dar galima sukurti legendą. Tačiau nepakanka tik pasodinti savo žmogų, jį reikia kviestis pasikalbėti. Ir ne vieną kartą. Vis turi sugalvoti, kodėl tau prireikė to asmens. Grįžusį į kamerą jį labai rimtai kamantinės, ko iš jo norėjo pareigūnai. Kalėjimo darbuotojai taip pat mato, kad vienas suimtasis vis kviečiamas pasikalbėti. Kyla įtarimų, o jų neturi būti nė kvapo.
Žinoma, kriminalinėje žvalgyboje sugalvodavome visokių operatyvinių kombinacijų, blefų. Kartais tiek prisigalvodavome, kad jau patys sunkiai atskirdavome, kur čia tiesa, kur kūryba.
V. B.: Supratau, kad įkalinimo įstaigose kriminalistai sužvejodavo daug jiems svarbios informacijos.
A. S.: Tai tiesa, todėl mano tarnybos laikais daug dirbome su kalintais nuteistaisiais, nors atkūrus nepriklausomybę susidūrėme ir su nelauktais sunkumais – mat buvo nuspręsta panaikinti įkalinimo įstaigų operatyvines tarnybas.
Kriminalistai neteko žado – nesupratome, kam galėjo šauti į galvą tokia kvailystė. Kalėjimus ir kolonijas perdavus Teisingumo ministerijos valdymo sričiai, taip sumąstė nieko apie kriminalinę žvalgybą nenutuokiantys politikai ir teisės „korifėjai“, kurie šį sprendimą siejo su žmogaus teisėmis, neva operatyvinis sekimas jas pažeidžia. Laikytasi keisto požiūrio, kad nuteistieji tik privalo atlikti bausmę ir jų grįžimo į visuomenę negalima trikdyti jiems taikant žvalgybos metodus.
Kažkodėl pamiršta, kad iš kalinių pavyksta labai daug sužinoti apie jų ir kitų asmenų padarytus neišaiškintus nusikaltimus, maža to, kalėjimuose planuojamos ir vykdomos naujos nusikalstamos veikos, pavyzdžiui, sukčiaujama telefonu viliojant pinigus iš patiklių žmonių.
Dėl naivaus sprendimo drausti žvalgybą įkalinimo įstaigose buvo negauta daug informacijos, dėl to prarasta galimybė atskleisti ne vieną nusikaltimą. Dabar padėtis jau kitokia – įkalinimo įstaigose dirba kriminalinė žvalgyba.
V. B.: Vis dėlto susidaro įspūdis, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose mažai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų – viešpatauja senoji kriminalinė subkultūra. Apie tai daug pasakoja žiniasklaida. Teisingumo ministrai žada greitai įvesti tvarką, bet, atrodo, jokiai valdžiai ši užduotis neįveikiama...
A. S.: Nemanau, kad kova su kalėjimų subkultūra gali būti sėkminga, nežinau, kokiai valstybei tai pavyko. Juk net mažiukai mokyklose pešasi, pravardžiuoja vieni kitus. Ko norėti, kad santykiai tarp užkietėjusių nusikaltėlių, žmonių, kurių pasaulėžiūra, sąmonė, elgesio kultūra grindžiama jėga ir smurtu dar jiems būnant laisvėje, pasikeistų patekus į įkalinimo įstaigas, į tokių pačių kaip jie terpę.
Svarbu siekti, kad jų įpročiai, tradicijos, veiksmai nepakirstų vidaus tvarkos, kad jie ten nedarytų nusikaltimų ir nevaldytų kolonijų.
Aš savaip vertinu žiniasklaidos rašinius ir kai kurias knygas apie įkalinimo įstaigose vyraujančią subkultūrą, juose skaitytojai maitinami tuo, ką pavadinčiau kalėjimų pamazgomis. Tai bjaurios „sensacijos“.
