Tai pirmojo nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pokalbis su „Lietuvos ryto“ žurnalistu Valdu Bartasevičiumi apie organizuoto nusikalstamumo priežastis, šio reiškinio šaknis, plėtrą atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, kriminalistų kovą su nuožmiomis nusikaltėlių gaujomis, operatyvinės veiklos metodus, specifinių darbo sąlygų veikiamą kriminalinės policijos pareigūnų gyvenimo būdą.
A.Sadeckas pasakoja ir apie politinių intrigų žalą šalies teisėsaugai, prieštaringą, neretai asmeniniais išskaičiavimais grindžiamą politikos pasaulį.
Knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“ pateikta ir kitų kriminalinės policijos komisarų pasakojimų apie garsių organizuoto nusikalstamumo grupuočių likvidavimą, jų vidinius ryšius, nusikaltėlių santykius, psichologiją, nesuvokiamą žiaurumą ir nuožmų sąskaitų suvedinėjimą.
Tyčinis nusikaltėlių įžūlumas
Valdas Bartasevičius: Paminėjote „daktarus“. Ar tais laikais, kai dar tik būrėsi nusikalstami susivienijimai, ši grupuotė jau buvo garsiausia?
Alvydas Sadeckas.: Iš tiesų „daktarai“ buvo ir yra bene labiausiai pagarsėję nusikaltėliai Lietuvoje. Jie patys pasistengė, kad taip būtų, liaudiškai sakant, per daug „išsidirbinėjo“, demonstravo galią, chuliganiškai elgėsi, net būdavo kalbama, kad išėję iš restoranų strakaliodavo užsilipę ant mašinų.
V. B.: Kai pagalvoji, ne tik įžūlu, bet ir kvaila. Negi pagarsėję nusikaltėliai nesupranta, kad toks elgesys jiems patiems pavojingas?
A. S.: Jie buvo suinteresuoti, kad žmonės jų bijotųsi. Tai labai svarbu, pavyzdžiui, prievartaujant turtą. Pasirodydami „kieti“, nusikaltėliai visuomenėje kūrė baimės atmosferą. Tai pavykdavo, užtekdavo pasakyti: „Mes – „daktarai“ ir gaudavo viską, ko norėdavo. Be to, įbauginti žmonės nesiskųsdavo, bijodavo liudyti teisme, todėl grupuočių nariai dažnai sąmoningai vaidindavo „erelius“.
Panašiai nusikalstamos organizuotos grupuotės elgiasi visame pasaulyje. Tokie yra JAV gangsterių lyderiai, Lotynų Amerikos narkotikų baronai.
Natūralus savisaugos instinktas turėtų patarti, kad neapsimoka pozuoti, bet ne visiems „ereliams“ pakanka supratimo neišskleisti sparnų. Ambicijų jie turi daugiau nei proto.
Nusikaltėlių pozavimas, provokuojantis elgesys, suprantama, atkreipdavo ir mūsų išskirtinį dėmesį, sukeldavo įniršį gerąja prasme, nusiteikimą juos pažaboti. Nepamirškime ir visuomenės, valdžios, žiniasklaidos pasipiktinimo, reikalavimų reaguoti.
Todėl ten, kur gerai dirbo vidaus reikalų skyriai, grupuočių nariai gaudavo nuobaudų net ir už menkiausius eismo taisyklių pažeidimus, policininkai stengdavosi iš jų atimti vairuotojo pažymėjimą. Tai buvo svarbu siekiant parodyti, kad nusikaltėliai nėra nebaudžiami, kad pareigūnai jų nebijo ir nesiruošia nuolaidžiauti. Priešingai – reikėjo į bet kokius grupuočių narių nusižengimus reaguoti net griežčiau nei į panašius policijos akiratin nepatekusių žmonių teisės pažeidimus.
V. B.: Kurios grupuotės elgėsi įžūliausiai? Gal „daktarai“?
A. S.: Panašūs buvo ir „Vilniaus brigados“ banditai, ir „gaidjurginiai“. Visos šios grupuotės neišvengiamai priėjo liepto galą, nors dėl įvairių priežasčių kartais per ilgai nebuvo sutriuškintos, o jų nariai nesusodinti už grotų. Deja, iki tol daug žmonių nužudyta.
Tiesa, kiek kitokiu elgesiu išsiskyrė Panevėžio „tulpiniai“. Jie vengė viešai demonstruoti savo galią. Ši grupuotė stengėsi vaizduoti nieko blogo nedaranti, esą tik kažkas į juos vis kėsinasi. „Tulpiniai“ nužudė ypač daug žmonių, bet jų taktika kurį laiką veikė: iš pradžių pareigūnai neįtarė, kad nemažai siaubingų nusikaltimų – jų rankų darbas. Gerai užsikonspiravusi gauja tampa itin pavojinga visuomenei ir labai neparanki teisėsaugai. Prie „tulpinių“ atvedė tik Kiesų ir jų vairuotojo nužudymo 2000 metais tyrimas.
Svečio iš Latvijos galas
Sigitas Gaidjurgis vis galabijo patikimus savo bendrus, su kuriais plėšikavo, žudė, todėl, skirtingai nei „tulpinių“, jo gaujos sudėtis nuolat keitėsi. Matyt, tokios taktikos jis laikėsi apsėstas patologinio nepasitikėjimo, persekiojimo manijos.
Už grotų atsidūręs vienas artimiausių S. Gaidjurgio patikėtinių Renatas Šadeikis kriminalistams skundėsi, kad per gaujos vado įtarumą jis visiškai neturėjo asmeninio gyvenimo, nes bet kurią akimirką privalėjo būti pasirengęs vykdyti vadeivos įsakymus: „Būdavo, nušliauži pas mergą, nespėji ant jos užvirsti, o jau skambina Sigitas ir bliauna: „Kur tu?! Mane žudo! Greituku per dešimt minučių būk čia.“ Mat jam pasivaideno, kad kažkas jį stebi ir jau rengiasi užpulti.“
Žinoma, gaujų vadeivų gyvenimas buvo kupinas ir tikrų pavojų, nes jie nuolat konfliktavo, konkuravo, vieni kitiems rengė žabangas, šalino iš kelio.
S. Gaidjurgis buvo sukūręs gerą maskavimosi ir žvalgybos sistemą. Įsigijo ar išsinuomojo daug butų, ne tik Klaipėdoje, bet ir Kaune, Šiauliuose įsirengė slėptuvių, kuriose laikydavo sausą maisto davinį, kokį pistoletą ar automatą, kelias granatas ir pinigų – maždaug tūkstantį dolerių. Prisipirko aibę automobilių, juos laikė skirtingose vietose, nuolat kaitaliojo, pats paskutinę akimirką nuspręsdavo, kuriuo bus važiuojama vykdyti kokios nors užduoties ar pasilinksminti.
R. Šadeikis pasakojo gaudavęs nurodymų net ir visą parą stebėti kurį nors butą, langą, žiūrėti, kas įeina, kas išeina, kartais vien todėl, kad S. Gaidjurgiui kažkas pasivaideno. Jis galėdavo įtarti, kad kiekviena pasipainiojusi bobutė atsiųsta policijos ar priešų jį sekti. Tuomet bendrams tekdavo nuo ryto iki nakties stebėti ir išsiaiškinti, su kuo ji susitikinėja, kada keliasi, su kuo gula.
Žudymams S. Gaidjurgis mėgdavo pasitelkti specialiai tokioms užduotims samdomus žudikus, vadinamuosius „kilerius“. Kai pajusdavo, kad jie jau savo atidirbo, per daug apie jį žino, – nudobdavo. Žinoma, ne visus.
Išskirtinis atvejis – S. Gaidjurgiui ilgai tarnavęs bene garsiausias Lietuvos kriminalinėje istorijoje samdomas žudikas Alvydas Juodris, vadinęsis ir sūnaus vardu Benu, ir Fedia. Tačiau pasitaikė talkininkų, kurie buvo tarsi vienkartinio naudojimo įrankiai – atitarnavo ir greitai atsidūrė sąvartyne.
S. Gaidjurgis palaikė ryšius su Latvijos nusikaltėlių gaujomis. Sykį latviai paprašė priglausti vieną jų jaunikaitį – Kirilovsą, kuris, gimtinėje spėjęs palikti kruvinų pėdsakų, buvo ieškomas teisėsaugos.
Latviukas atvyko į Klaipėdą, S. Gaidjurgis ėmė jį globoti. Jaunuolis greitai apsiprato ir per vieną vakarėlį patronui pasigyrė susipažinęs su simpatiška mergina. Tas, įtariai tikrinęs kiekvieną ryšį, netruko išsiaiškinti, kad ji yra Klaipėdos policijos komisariato ekspertė.
„Tu ką, mentę mums atvesi?!“ – globotinį užsipuolė S. Gaidjurgis. Jaunuolis ėmė teisintis, kad mergina labai „faina“, nieko apie jį nežino ir jis nė vienu žodžiu neprasitars, pas ką prisiglaudęs. „Faina ne faina, bet kad man daugiau tokių bajerių nebūtų!“ – atkirto S. Gaidjurgis girdint R. Šadeikiui. Daugiau jokios kalbos apie tą merginą nebuvo.
Kitą dieną R. Šadeikis skaito: „Nužudyta Klaipėdos policijos komisariato ekspertė.“ Pasirodo, S. Gaidjurgis paliepė Kirilovsui savo simpatiją nedelsiant nugalabyti. Latvis įsakymą įvykdė: pakvietė merginą į pasimatymą, nusivežė į nuošalią vietą prie kažkokio smėlio karjero ir ten pasmaugė. S. Gaidjurgis vaikiną pagyrė, už gerai atliktą darbą davė 200 dolerių. Dar pasitelkė jį keliems sprogdinimams Šiaulių apskrityje.
Tada vieną dieną S. Gaidjurgis Juodrio-Fedios klausia: „Ką su juo darom? Daug prisidirbęs...“ Fedia pamąsto ir sako: „Reikia versti, kol neapsišvietė.“
Gauja sužinojo, kad artėja Kirilovso gimtadienis. Jam paskambino: „Atvažiuok, norim tave pasveikinti, atšvęsim su chebra.“
S. Gaidjurgis turėjo sodybą Trakų rajone prie Margio ežero, kailių salono savininkės Nijolės Veličkienės kaimynystėje. Ten buvo įsikūręs Lietuvos verslo elitas: prabangūs namai, pakrantėje prieplaukos su kateriais, teniso kortai... Klaipėdos nusikaltėlių gaujos vadas į juos lygiavosi – jo sodyba taip pat buvo išpuoselėta, takai akmenimis grįsti.
Ten atvykti ir pakvietė latvių banditėlį atšvęsti jo gimtadienio. Pasirengė – stalas nukrautas valgiais, gėrimais. Latvis atvažiuoja su nauja simpatija, kuri jį atlydėjo namuose palikusi poros mėnesių kūdikį. S. Gaidjurgis jo laukia su parankiniu Žadeikiu, šiedu susižvalgo ir sako Kirilovsui: „Paliekam merginą čia, tegul pasivaišina, o mes eikim pasišnekėti, kai ką tau norim parodyti.“
Gal latvis pamanė, kad gaus kokią dovaną? Užeina į ūkinį pastatą. Žadeikis, stambus vyras, ištiesia Kirilovsui ranką: „Duokš penkis, noriu pasveikinti.“ Kai tas atkiša delną, sugriebia ranką, o tuo metu S. Gaidjurgis visa savo jautiška galia tvoja į galvą.
Jaunuolis iškart atsijungia, Žadeikis jį laiko, kol vadeiva užmetęs virvę smaugia. Kai trūkčiojimai liaujasi, S. Gaidjurgis dar patikrina, ar auka nekvėpuoja. „Čia jau tvarka, dabar einam patvarkom mergičką“, – ir jiedu grįžta į namą.
Mergina, pamačiusi juos ateinant be jos kavalieriaus, kiek sunerimo ir jau žiojosi klausti, kur šis, bet nespėjo ištarti ir pirmo sakinio – S. Gaidjurgis žaibiškai apjuosė jai kaklą smaugvirve, ir ji veidu perbėgusiomis nustebimo, išgąsčio ir panikos grimasomis ėmė smukti ant grindų, tik konvulsiškai makaluodama kojomis.
Paleidęs virvę S. Gaidjurgis atidžiai pasižiūrėjo į tarsi skudurinė lėlė tįsančią, traukulių nebetampomą auką ir išsiviepė: „Graži pana! Gal nori, Jurgi, dar užsilipti atsisveikindamas?“
Tada dviese su Žadeikiu sukrovė abu kūnus ant automobilio galinės sėdynės ir nuvežę į mišką užkasė.
